Pokalbis su psichologe doc. Jurgita Lazauskaitė-Zabielske
VU nuotr.
„Man labai patinka ta mokslo idėja, kad žmogus, siekdamas efektyvumo, turi ne tik dirbti, bet ir gyventi. Todėl pirmas klausimas, kurį reikėtų sau užduoti, jei nebežinote, ar pavyksta išlaikyti darbo ir laisvalaikio balansą, ar aš po darbo turiu laiko: šeimai, pomėgiams ir poilsiui. Antras klausimas, ar turėdamas laiko, dar turiu jėgų laisvalaikio veiklai. Ir trečias, kaip aš jaučiuosi laisvu nuo darbo metu, ar galiu atsiriboti nuo visų su darbu susijusių reikalų, ar manęs nekankina nerimas ir blogos mintys dėl nebaigtų darbų. Ir jei mes bent kelis kartus per savaitę į šiuos klausimus sau atsakome teigiamai, tai ženklas, kad šis balansas yra sutrikęs“, – įsitikinusi Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto psichologė doc. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė. Pasak jos, tai yra iliuzija, kad, visą save atiduodami darbui, mes būsime produktyvūs. Jeigu neturėsime kokybiško poilsio, negalėsime ir gerai dirbti. Tik laiko klausimas, kada nuolat dirbant emociniai, fiziniai ir psichologiniai žmogaus ištekliai išseks.
Nuo ko priklauso polinkis persidirbti?
Kodėl žmonės dažnai pakliūva į nesibaigiančių darbų spąstus, mokslininkės teigimu, tai priklauso nuo socioekonominių veiksnių (noro ir poreikio daugiau uždirbti), nuo organizacijos kultūros ir nuo paties darbuotojo asmeninių savybių. Gebėjimas derinti darbą ir gyvenimą, žinoma, pirmiausia priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis mato galimybių darbe, ir kiek – asmeniniame gyvenime. Kas jam yra svarbesnis prioritetas – karjera ar asmeninis gyvenimas, šeima?
„Kiekvienas mes skiriamės ir tuo, kokias ribas apie tam tikras savo gyvenimo sritis brėžiame. Vieni labai aiškiai nubrėžia ribą ties savo asmeniniu gyvenimu ir neleidžia darbo reikalams skverbtis į jį. Kiti brėžia griežtą ribą ties darbu ir darbo metu užsiima tik darbine veikla. Dar kiti ir dirba, ir gyvena vienu metu. Tai gali priklausyti ir nuo darbo specifikos, tačiau labai dažnai darbo ir gyvenimo ribų valdymo būdas yra asmeninis pasirinkimas“, – sako psichologė.
Į persidirbimą gali pastūmėti žmogaus perfekcionizmas, kai sau keliami itin aukšti tikslai ir kiekviena nesėkmė išgyvenama ypač skaudžiai arba darbe yra per didelis krūvis. Kartais darbuotojai nejučia pradeda dirbti viršvalandžius, nes tai gali būti įprasta organizacijos darbo kultūra. Pandemijos metu ši tendencija išryškėjo dar labiau. Darbdaviai norėjo, kad jų darbuotojai būtų nuolat pasiekiami ir prieinami net ir laisvu nuo darbo metu. Net ir prieš pandemiją bei jos metu Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo tyrimai rodė, kad dirbantys nuotoliniu būdu dirba ilgiau“, – primena psichologė.
Įtvirtinti darbuotojo teisę „atsijungti“
Kaip pasakoja mokslininkė, jei prieš pandemiją daliai žmonių buvo sunku, uždarius įstaigos duris, pamiršti apie darbą, tai karantino metu dabas fiziškai atėjo į mūsų namus. Išlaikyti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo tapo dar sunkiau. Karantino metu griežtos ribos tarp darbo ir gyvenimo išsitrynė, nes vienoje erdvėje žmonės turėjo ir dirbti, ir gyventi. Tai pareikalavo gerokai daugiau energijos ir išteklių.
Pandemijos metu VU psichologai atliko tyrimą, kurio metu kiekvieną dieną visą savaitę stebėjo 60 žmonių, dirbančių nuotoliniu būdu. „Tyrimo rezultatai parodė, kad kuo dažniau dienos metu teko persijungti nuo asmeninių prie darbo reikalų, tuo didesnis išsekimas buvo juntamas dienos pabaigoje. Šis efektas buvo ypač ryškus tiems darbuotojams, kurie turėjo poreikį atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. Tie darbuotojai, kurie per darbo savaitę kasdien susidurdavo su netikėtais trukdžiais tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime, dėl kurių turėjo keisti savo dienos planus, buvo labiau pavargę ir prastesnės nuotaikos ne tik darbo dienomis, bet ir ateinantį savaitgalį. Nepavykusio darbo ir gyvenimo balanso neigiamą poveikį galime pastebėti vos per vieną savaitę“, – tyrimo rezultatus komentuoja VU psichologė.
Karantinas į darbo pasaulį atnešė dar vieną dalyką, neigiamai veikiantį darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą – „visada būti prisijungusiam“ kultūrą. „Spinter tyrimų“ duomenimis, Lietuvoje pirmojo karantino metu 40 proc. darbuotojų dirbo nuotoliniu būdu. Tačiau daugiau kaip pusė jų nepaisė darbo valandų, darbdavys juos trukdė per pietus ir po darbo valandų. Kai kurių profesijų darbas karantino metu tapo nenormuotas, pavyzdžiui, medikų, mokytojų. Kad žmonės nebūtų verčiami dirbti nuolatos, darbo politikos formuotojai šiuo metu intensyviai diskutuoja. VU psichologai pradėjo tyrimus apie darbuotojo teisę atsijungti nuo interneto po darbo valandų ir dėl to nepatirti neigiamų pasekmių. Kai kuriose šalyse ši teisė jau reglamentuota įstatymais, kuriais darbdaviui draudžiama po darbo valandų kreiptis į darbuotoją darbo klausimais. Tačiau organizacijos gali šį klausimą spręsti ir be teisinių priemonių. Jau yra įmonių, kuriose efektyviai veikia vadovų ir darbuotojų susitarimai netrukdyti vieni kitų nei el. laiškais, nei telefonu, nei kitomis komunikacijos priemonėmis darbo reikalais po darbo valandų, per pietų pertraukas, juo labiau atostogų metu, kad žmogus turėtų laisvo laivo savo ištekliams atstatyti. VU tyrėjų atlikti Lietuvos darbuotojų tyrimai rodo, kad organizacijose, kurioms būdingas poilsio klimatas, t. y. kuriose darbuotojai gali pamiršti apie darbą po darbo valandų, neleisti darbo reikalams skverbtis į asmeninį gyvenimą ir psichologiškai atsiriboti nuo darbo jam pasibaigus, vyrauja didesnė motyvacija, mažesnis nuovargis ir didesnis pasitenkinimas pačia organizacija.
Grįžti į fizines darbo vietas nenori
Nepaisant karantino ir nuotolinio darbo sukelto nuovargio, gyvenimo ir darbo išsibalansavimo, darbuotojai nebenori grįžti į fizines darbo vietas, nes prisitaikė prie pakitusių darbo sąlygų, įsirengė patogias darbo vietas namuose. Iš VU psichologų apklaustų beveik 5 000 Lietuvos darbuotojų, tik 3 proc. sakė, kad nori grįžti į fizinę darbo vietą organizacijoje. Didžioji dauguma – 82 proc., nurodė, kad nori dirbti hibridiniu būdu. Jie išskyrė tris tokio sprendimo pagrindines priežastis, kurios yra tokios pat visoje Europoje.
Pirmiausia nenorima grįžti į įstaigas dėl finansinių ir laiko išteklių taupymo (vykimas į ir iš darbo, avalynė, apranga, maitinimasis ir pan.). Taip pat respondentai teigia, kad, dirbant nuotoliniu būdu, jiems geriau sekasi pasiekti darbo ir gyvenimo balansą, nors tyrimai rodo priešingai. Trečia priežastis – žmonės sako, kad jiems darbas iš namų dažnai yra produktyvesnis, nors kartu pripažįsta, kad yra užduočių, kurias geriau atliktų biure.
„Daugelis respondentų pasisako norintys dirbti hibridiniu būdu. Aš manau, kad tai yra ateities darbo būdas. Europos Komisijos skaičiavimais, 37 proc. darbų Europoje gali būti dirbama nuotoliu. Daugės ir lanksčių darbo formų, siekiant kompensuoti didėjantį darbo jėgos trūkumą“, – įsitikinusi VU mokslininkė. Ji priduria, kad „šimtaprocentis nuotolis“ taip pat nerekomenduojamas, nes, dirbant iš namų ilgiau nei 2‒3 dienas per savaitę, ima ryškėti visos neigiamos nuotolinio darbo pasekmės: didėja darbuotojų emocinis išsekimas, prarandamas ryšys su organizacija ir kolegomis, mažėja motyvacija. Darosi sunkiau palaikyti grįžtamąjį ryšį. Prieš pasirinkdamas darbo formą, darbuotojas turėtų įvertinti ne tik savo norus, bet ir galimybes.
Darbą renkasi pagal gyvenimo būdą
Jei prieš dešimtmetį Lietuvoje būti „darboholiku“ buvo madinga, dabar galimybė suderinti darbą ir laisvalaikį tampa labai svarbia vertybe beveik pusei lietuvių, kurie sako, kad, jei netektų tokios galimybės darbe, galvotų apie darbo keitimą.
„Iš tiesų darbas nebėra laikomas neišvengiamu blogiu, o asmeninis gyvenimas – siekiamu gėriu. Darbą pradedame suvokti kaip dalyką, praturtinantį gyvenimą įvairiais aspektais. Prieš dešimtmetį žmonės daugiau pradėjo rinktis darbą pagal savo gyvenimo būdą, pagal savo vertybes ir svarbiausius poreikius. Svarbu ne tik tai, kiek darbas atitinka žmogaus finansinius interesus, bet ir kiek tenkina kitus žmogaus psichologinius poreikius: tobulėjimo, pripažinimo, saviraiškos. Tą tendenciją galime stebėti ir mokslo tyrimuose“, – tikina psichologė.
Šį lūžį mokslininkė vadina ryškiu ekonominės gerovės požymiu. Galime sau leisti rinktis darbą pagal savo poreikius. Prieš pasirašydami darbo sutartį, savęs pirmiausia klausiame, kiek šis darbas tinka man, mano pomėgiams, mano įpročiams. „Daugelyje darbų ir profesijų nebeliko dviejų pusių: darbdavio ir darbuotojo, kurioms turi tarpininkauti profsąjungos. Yra žmogus, kuris renkasi, kokį ir kada darbą jam atlikti. Išaugus laisvei rinktis, kaip ir kada dirbame, kartu išaugo ir asmeninė darbuotojo atsakomybė bei naujų įgūdžių poreikis. Žmogui darosi būtina įgyti įgūdžių, kurie leistų jam planuoti savo darbą ir gyvenimą, kad jis liktų sveikas ir kuo ilgiau būtų darbingo amžiaus“, – teigia pašnekovė. Paklausus, kokių naujų įgūdžių turime įgyti, kad savo karjerą išlaikytume tvarią, o asmeninį gyvenimą – efektyvų, mokslininkė pabrėžia, kad ateities darbuotojams svarbiausi tampa ilgalaikio ir trumpalaikio planavimo, savo darbo pažangos siekio ir psichologinio atsiribojimo įgūdžiai.
Autorė yra psichologė, VU docentė