Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale, nuo rugpjūčio 17 d. visuomenei pristatomi devyni originalūs kalavijai. Didžioji jų dalis rodoma pirmą kartą, tarp jų ir neseniai rasti, bet dėl radimo aplinkybių sudominę ir žiniasklaidą.
kalavijas. K. Stoškaus nuotr.
Prieš beveik 4 tūkstančius metų atsiradęs kalavijas greitai tapo neatsiejamu kario, genties vado ar valdovo atributu. Bėgant amžiams, susiklostė visuma įvairių ritualų, susijusių su šiuo kovos ginklu, tapusiu valdžios, galios ir net prestižo simboliu. Ankstyviausias kalavijas datuojamas VIII–IX amžiais, o vėlyviausias – XIV amžiumi. Vieni įspūdingiausių yra bulvių lauke Raudonėnuose (Jurbarko r.) ir Asvejos ežere, netoli Alkos kaimo, rasti ginklai. Raudonėnų kalavijas Jurbarko rajone atsitiktinai surastas 2017 m. gegužę, kai uošvio žemėje akmenis rinkęs Almantas Sedeika pastebėjo kyšantį 20 centimetrų ilgio geležies gabalą. Radėjas su žemės savininku Arūnu Vaičekausku kreipėsi į specialistus.
Kalaviju susidomėjo ne tik archeologai, bet ir žiniasklaida, nes tokių, vadinamajam Desiukiškių tipui priskiriamų radinių, koks aptiktas Raudonėnuose, Lietuvoje yra vos keli. Pagal vieną iš jų, būtent tą, kuris buvo rastas Desiukiškiuose, ir šiuo metu yra saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje, buvo atkurtas šiandieninio Lietuvos Garbės sargybos kuopos kario ginklas, o pagal radimo vietą Desiukiškių pavadinimas suteiktas visam panašių kalavijų tipui. Specialistų atliktas tyrimas parodė, kad XIII amžiumi datuojamas Raudonėnų kalavijas nebuvo palaidotas su sudegintu kariu, kaip buvo būdinga pagoniškame pasaulyje. Ginklų laužymo ar naikinimo paprotys būdingas tik tuo atveju, jei žmogus deginamas. Šis 90 centimetrų ilgio kalavijas ypatingas tuo, kad iki mūsų laikų išliko sveikas. Jį atkūrė Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriai.
2020 m., panėrę į Asvejos ežero dugną, archeologai 5–6 metrų gylyje aptiko XIV amžiaus kalaviją, o netoliese – išlikusių odinių makštų fragmentus ir jų apkalą. Povandeninių archeologinių radinių Lietuvos vidaus vandenyse ieškoma nuo 1998 m. Iki šio laiko išžvalgyta daugiau nei 80 ežerų ir upių. Tokio pobūdžio radiniais dosnus Asvejos ežeras turi dar daug neatskleistų paslapčių.
Kalavijus parodai atrinkusi Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Eglė Zaveckienė teigia, kad pagoniškame pasaulyje kalavijai buvo dedami į kapus kariams tikint, kad jie bus reikalingi mirusiajam anapusiniame gyvenime. Viduramžiais įšventinant asmenį į riterius būdavo prijuosiamas kalavijas ir prie kojų prisegami pentinai. Valdovui karūnacijos metu įteikiamas šis ginklas simbolizavo jo pareigą ginti valstybę.
Atsiradus paraku užtaisomiems šaunamiesiems ginklams, kalavijų reikšmė mūšio lauke sumenko ir ilgainiui jie išnyko iš kario ginkluotės. „Mūsų dienomis kalavijai tapę kone relikvijomis, kurias išvysti galima tik muziejuose. Parodoje pristatome originalius radinius, kurie puikiai įsilieja į kitą čia pat veikiančią vieno eksponato parodą, kuri siūlo lankytojams patiems išbandyti, ką reiškia savo rankose laikyti neseniai atkurtą kuršių kario kalavijo kopiją“, – teigia parodos kuratorė E. Zaveckienė. Autorius yra Lietuvos nacionalinio muziejaus viešųjų ryšių specialistas