Jevlampijaus Laškovo ir Aleksandro Šliaupos 90-mečio sukaktys
Abu gimė tą patį mėnesį, tik skirtinguose Lietuvos kampeliuose: Jevlampijus – rugsėjo 10 d. Rokiškyje, o Aleksandras – rugsėjo 16 d. Skaistgiryje. Baigę Rokiškio ir Žagarės gimnazijas, abu 1951 m. susitiko Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. 1956 m. po studijų abu įgijo naudingųjų iškasenų ir geologinės nuotraukos specialybės diplomus ir pagal tuo metu gyvavusias taisykles – pagal paskyrimą išvyko „atidirbti“ į tolimąjį Sibirą – Kalnų Altajų. Aleksandras į Lietuvą grįžo 1958-aisiais, o Jevlampijus šiek tiek vėliau – 1964-aisiais.
Sugrįžus į Lietuvą, Aleksandrui teko kibti į darbus, kuriuos organizavo ką tik įkurta Lietuvos geologijos valdyba. Pirmiausia teko darbuotis įvairiuose Lietuvos rajonuose geologinio kartografavimo darbuose: gręžiant gręžinius ir sudarant įvairaus tipo geologinius žemėlapius. Vėliau, sulaukus kvietimo, teko gilintis į naftos paieškų klausimus, domėtis požeminio vandens tyrimo ypatybėmis.
1964 m. įkūrus Naftos žvalgybos ekspediciją, Aleksandrui buvo pasiūlytos vyriausiojo geologo pareigos. Ten dirbant pakliuvo į rankas Viktoro Filosofovo morfometrinių tyrimų metodika. Jaunasis mokslininkas pradėjo domėtis jos pritaikymu. Jis nutarė imtis šios temos ir 1966 m. pavasarį įstojo į Geologijos instituto aspirantūrą, kurią baigė 1969 m. Saratovo universitete apgindamas disertacinį darbą „Pietų Pabaltijo struktūriniai morfometriniai tyrimai naftingų struktūrų paieškose“.
Kadangi tuo metu Lietuvoje buvo plėtojami stambaus mastelio geologinio kartografavimo darbai, 1971 m. Aleksandras buvo pakviestas vėl prie jų sugrįžti. Besidarbuojant Druskininkų, Birštono, Merkinės, Dubičių, Varėnos, Daugų, Vievio ir kitose vietovėse, buvo įgyta vertinga patirtis, suburtas stiprus specialistų kolektyvas. Po dešimtmečio, 1981 m., Aleksandras atsidėjo moksliniam darbui Geologijos institute, kur tęsė smulkaus mastelio, bet didelių regionų įvairių geologinių žemėlapių sudarymo darbus, redagavo Baltijos šalių neotektoninį ir naudingų iškasenų žemėlapius. 1984 m. už Baltijos šalių suvestinių geologinių žemėlapių komplektą šešių autorių tarptautinis kolektyvas (vadovas – Algimantas Grigelis) buvo įvertintas SSRS valstybine premija. Daug pasidarbuota, pirmą kartą Lietuvoje sudarant ekogeologinius žemėlapius įvairiems Lietuvos rajonams ir miestams.
Jevlampijus, Kalnų Altajuje pasidarbavęs geologinio kartografavimo darbuose, tris mėnesius dirbo Kaliningrado geologinėje ekspedicijoje, o po to – Vilniaus sąjunginio statybinių medžiagų mokslinio tyrimo instituto Silikatų laboratorijoje. Nuo 1965 iki 1968 m. studijavo aspirantūroje Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedroje ir 1969 m. apgynė mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnį parašęs disertacinį darbą „Pietinio Pabaltijo ordoviko nuogulų litostratigrafija, litologija ir facijos“. Tuo metu jis (nuo 1968 m.) jau dirbo Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto Naftos geologijos skyriuje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1970 m. dirbo Naftos geologijos ir geofizikos skyriuje, o nuo 1997 m. – Litologijos ir geologinių procesų skyriuje. Už darbus naftos geologijos srityje 1981 m. su kolegomis P. Lapinsku ir V. Korkučiu jis buvo įvertintas LSSR respublikine mokslo ir technikos premija.
Per trisdešimt dvejus darbo metus Jevlampijaus moksliniai sprendimai rėmėsi gręžinių kerno tyrimais, atliktais panaudojant įvairių laboratorinių tyrimų metodus. Ištirti 272 gręžiniai, išgręžti Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Švedijoje ir Baltijos jūros akvatorijoje, o taip pat 16-oje atodangų Danijoje (Bornholmo saloje), Norvegijoje, Švedijoje (Gotlando saloje) ir kt. Tyrimų duomenys buvo panaudoti, sprendžiant uolienų sudėties ir genezės, paleogeografinės ir paleotektoninės baseino raidos rekonstrukcijos ir naftos geologijos klausimus įvairiuose moksliniuose projektuose.
Šie šaunieji mokslininkai, Lietuvos geologų sąjungos garbės nariai, ilgamečiai kolegos, –Jevlampijus Laškovas ir Aleksandras Šliaupa – paskelbė po daugiau nei šimtą mokslinių publikacijų, parengė po kelias monografijas, dalyvavo bendruose mokslo projektuose, prisidėjo prie valstybinės mokslo programos „Litosfera“ įgyvendinimo ir jos pagrindu išleistos kolektyvinės monografijos „Lietuvos žemės gelmių raida ir ištekliai“ (2004) parengimo.
Abu mokslininkai jaučia pareigą šviesti visuomenę, populiarinti savo mokslinių tyrimų rezultatus. Pastaraisiais metais jie parengė nemažai mokslo populiarinimo straipsnių leidyklos „Versmė“ leidžiamoje monografijų serijoje „Lietuvos valsčiai“.
Dar vienas juos abu ir visą geologų bendruomenę nudžiuginęs faktas: už nuopelnus Lietuvos geologijai ir mokslo bei kultūros puoselėjimą neseniai jiems buvo įteiktas Antano Giedraičio geologijos fondo garbės ženklas „Auksinis geologo plaktukas“ su įrašu plaktuko kote „Mente et malleo“ (lietuviškai – „Protu ir plaktuku“). Tai gražus šių mokslo vyrų ilgamečio geologinio darbo įvertinimas. Sveikiname!
Habil. dr. Valentinas Baltrūnas