Kai socialinė situacija ima kelti nerimą, kai sunku nuspėti, kas laukia net netolimoje ateityje, būtina atsigręžti ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Turime įvertinti, kokioje aplinkoje gyvename ir ko galime tikėtis iš mūsų bendruomenės, nuspėti, kaip, iškilus pavojui, elgsis mūsų bendradarbiai, kaimynai, net ir giminaičiai. Bandome ne tik prisiminti, bet ir įvertinti, kaip jau buvo, neramumams užgriuvus. Ar galima tikėtis tarpusavio supratimo? Kaip mus supanti aplinka bandytų prisitaikyti prie naujų pavojų ir išgyventi?
Mano karta nematė Pirmosios Respublikos (1918–1940 m.) tikrovės ir negali remtis asmenine patirtimi, siekdama ją įvertinti. Bet dabar bent žinome, kad ginkluota tautos kova tęsėsi dar beveik dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo. Buvo keliasdešimt tūkstančių laisvės kovotojų, kurie grūmėsi iki paskutinio širdies dūžio. Tačiau atsirado ir bene vienuolika tūkstančių „stribų“, kurie stojo okupantų pusėn, skundė savo artimiausius kaimynus, plėšikavo, žudė.
Mes augome okupuotoje Lietuvoje ir apie ankstesnių kartų gyvenimą galėjome spręsti tik iš pavienių namuose išlikusių dokumentų, šeimos nuotraukų albumų ar atsitiktinai palėpėje surastų ano meto spaudos leidinių. Tačiau žinios, kurias buvo galima gauti iš šių šaltinių, buvo labai epizodiškos ir nesusijusios. Atėjūnų įvestas režimas buvo neatsiejamas nuo nuolatinės baimės. Juk net dėl vieno neatsargiai vaiko ištarto žodžio visai šeimai galėjo grėsti ilgametė tremtis. Todėl ne vienoje šeimoje pokario metais ir tokie šaltiniai buvo apriboti: vyresnieji iš albumų išimdavo ankstesnių metų nuotraukas, slėpė ar net naikino senuosius laikraščius ir žurnalus, kuo toliau užkišdavo išsaugotus savo mokyklinius vadovėlius, stengėsi neužsiminti apie emigravusius arba įvairiomis aplinkybėmis žuvusius artimuosius.
Oficialioji propaganda diena iš dienos kartojo, kad „buržuazinė Lietuva buvo atsilikusi, agrarinė šalis“, kurioje neva vyravo socialinė neteisybė ir vargingesnių gyventojų išnaudojimas. Bet trečiokų mokytoja išsivesdavo mus ant kalnelio (vėliau sužinojome, piliakalnio) ir mokė nuostabiai gražių tautos dainų. Grįždavome apimti visai kitokios nuotaikos. Kitais metais Dausiškių pradinėje mokykloje jos jau nebebuvo. Kažkas prasitarė: „Išvežė…“ Bet ir ketvirtokų mokytoja labai gražiai supažindino su Maironio eilėmis, tapusiomis tautos dainomis, mokė daug skaityti, kuo taisyklingiau rašyti. Okupantų propagandos ji nekartojo.
Vis dėlto, kai tu metų metais negauni kitos informacijos, net ir absurdiškais okupantų propagandos teiginiais gali bent iš dalies patikėti. Savo vadovėliuose matėme svetimųjų, bet vadinamų išvaduotojais, portretus, skaitėme sufabrikuotas jų biografijas, tą režimą šlovinančius romanus. Matėme, kokios vaikų ir jaunimo organizacijos kuriamos mokyklose, kokiais atributais ženklinami jų nariai, ir patys buvome nuolat raginami jais tapti. Vėliau matėme, kaip kilo jų karjera. Ideologiškai buvome apdorojami ne tik istorijos ir literatūros pamokose. Dalyvavome svetimųjų primestose šventėse: „spalinėse“, „gegužės pirmosios“, „pergalės dienos“ ir kt.
Tuo pat metu matėme, kaip statomi didžiuliai (nors dažniausiai ir dvokiantys) fabrikai. Šalia jų ėmė kilti darbininkams apgyvendinti skirti barakai, o kiek vėliau – ir griozdiški gelžbetoniniai, anot Kazio Sajos, „daugiablakiai“ daugiabučiai, bet… su „visais miestietiškais patogumais“. Okupantų primestas gyvenimo stilius ėmė vyrauti. Mes baigėme vidurines, studijavome, įgijome profesijas ir pradėjome kurti savo gyvenimus, nedaug mąstydami, kaip žmonės gyveno čia anksčiau arba kaip mūsų bendraamžiai gyvena kitur. Atvirai pasakius, apie tai ne kažką ir žinojome.
Tačiau gana greitai ir patys atsidūrėme sunkiai paaiškinamų prieštaravimų ir problemų, apie kurias niekas nekalbėjo nei pamokose, nei anų švenčių minėjimuose, sandūroje. Pustuštės apšepusios parduotuvės su apytuščiais prekystaliais, milžiniškos eilės prie būtiniausių maisto prekių, sunkumai įsigyti bent kiek kokybiškesnių drabužių ir avalynės. Grįždami aplankyti kaime likusių artimųjų, ne vienas atsidurdavome ir ilgiausiose cukrinių runkelių vagose, neretai jau paženklintose ne tik šalnų, bet ir pirmojo sniego. Skuduriniai sportbačiai negalėjo apsaugoti nei nuo drėgmės, nei nuo šalčio. Tose vagose daugeliui mūsų jau buvo tekę darbuotis ir vasaromis, kauptuku kapojant susipynusių varpučių ir usnių šaknis. Tėvų ankštame tvartelyje augo tik vienas paršelis, nes valdžia ilgai neleido daugiau laikyti. Mamytė ne kartą apsiverkdavo, primindama ir mums laukininkystės „brigadieriaus“ užgauliojimus bei grasinimus, kad bus sumažinta ganykla karvutei, jeigu ji neišdirbs 300 „darbadienių“. O kaip juos išdirbti, jei rudens darganos kartais net po 2–3 kartus sukeldavo plaučių uždegimą?
Bet net vis labiau pasiligojantys namiškiai ir iš tų „šešiasdešimties arų“ sugebėdavo įdėti bulvių maišelį ir net gabalėlį mėsytės, kurios niekaip negautum miesto parduotuvėje, jeigu „neturi Kazės, kuri dirba bazėje“. Gerai prisimenu, kaip su solidžiu pasididžiavimu mane į svečius pakvietė kolega, tapęs švietimo skyriaus vedėju, iš anksto pranešdamas, kad gavo mėsos.
Štai taip ir gyvenome, du kartus per mėnesį skaičiuodami paskutines kapeikas, likusias iki avanso arba kitos algos, kuri vyresniajam moksliniam bendradarbiui tada buvo 88 rubliai „ant popieriaus“. Todėl eini aikšte namo pro katedrą ir nejučia svajoji, kad kažkas pamestų tris rublius, o tu juos rastum. Kartą ir tikrai radau…
Kai šiomis dienomis girdžiu vis piktesnius įrodinėjimus, kaip čia mes blogai gyvename, kad tik lieka emigruoti, vis garsesnius priekaištus ir riaumojimą, kad visą valdžią reikia iškarti, dažnai užklysta mintis, ar tikrai Lietuvoje jau atsirado žmonių, pasiilgusių „laiko mašinos“ bilieto į buvusį laikmetį, pavyzdžiui, į 1985-uosius. Nepaisant pastaruoju metu keistai šuoliuojančių elektros, dujų ir kuro kainų, vis dėlto ar esame susimąstę, ką pasiekė Lietuva per atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius? Neužtenka palyginti pustuščių anų metų parduotuvėlių su moderniais prekybos centrais. Įvertinkime per tuos tris dešimtmečius atsivėrusias galimybes atostogauti arba mokytis net tolimų šalių universitetuose, plėtoti tarptautinius verslo projektus. Argi apsimetame nepastebintys, kaip pasikeitė techninė įranga, technologijos ir medžiagos mūsų statybos ir pramonės įmonėse, kokių markių automobiliais važinėja tautiečiai? Kokiomis technologijomis jau masiškai naudojasi mūsų agrarinis sektorius, kaip atrodo šiuolaikiniai šiltnamiai? Tai ar daug atsirastų tokių, kurie pasiilgo „moskvičiukų“ ir „žiguliukų“, kuriais dar prieš tuos kelis dešimtmečius labai didžiavosi juos tada šiaip taip įsigiję energingesni gyventojai? Beje, kai prieš ketvirtį amžiaus atvažiavau į vieną mūsų autoservisą, tikėdamasis šiek tiek pareguliuoti Urale pagaminto neva sportinio „moskvičiaus“ variklio veikimą, eilinis meistriukas tėškė: „Traktorių čia neberemontuojame.“
Žinoma, kad ir dabartiniams Lietuvos piliečiams tikrai yra dėl ko rūstauti ir protestuoti, kai Seime dominuojantiems pseudoliberalams ir vadinamiesiems „laisviečiams“ atrodo, kad dabar svarbiausia ne šokinėjančios energetinių išteklių ir kasdienio vartojimo prekių kainos, o kaip įteisinti net nesubrendusio asmens norą pakeisti lytį visais, tarp jų ir chirurginiais, metodais bei „liberalizuoti lengvųjų narkotikų vartojimą“ Kai užsimaukšlinus dabar itin madingą aplinkosaugininko kaukę visiems mažiau uždirbantiems rimtai siūloma atsisakyti automobilių ir stotis ant „paspirtukų“. Kai vietoje gilios mūsų švietimo krizės analizės mums peršamos tokios vizijos, kaip „tūkstantmečio mokyklos“, tikrai būtina klausti, ar tokių vizijų kūrėjai jaučiasi esantys savo vietoje.
Turime daugybę „reformų“, kurios iš viso neturėjo būti nei planuojamos, nei vykdomos. Tai, kad švietimo sistema vis labiau atplėšiama nuo šeimos ir vietos bendruomenės, kad tėvų funkcijos augančios kartos ugdyme vis labiau sujaukiamos, bandant viską perduoti valstybės institucijoms, yra didžiulė pragaištinga klaida. Jai ištaisyti netrukus prireiks ir didžiulių išteklių, ir net kelių sunkaus darbo dešimtmečių. Valdžios institucijų pilietinio nesubrendimo ydos, jų negebėjimas ne tik telkti visuomenę, bet ir dalykiškai su ja kalbėtis jau tapo didžiausia valstybės problema. Visuomeninių darinių valdžia bijo labiau, nei velnias kryžiaus. Bet visa tai yra išsprendžiama. Tik nepulkime įrodinėti, kad valstybės nebeturime. Jei užsiliepsnojo šiukšliadėžė, juk nepradedame ardyti viso namo.
Jonas Jasaitis