1938 04 01 – 2022 09 18
Išspręsta paskutinė gyvenimo lygtis…
Eidamas 85-uosius, vėlų 2022 m. rugsėjo 18-osios vakarą netikėtai Amžinybėn iškeliavo buvęs Vilniaus pedagoginio universiteto Senato pirmininkas, mokslo prorektorius, geometrijos srities matematikas, prof. habil. dr. Romualdas Vosylius.
R. Vosylius gimė 1938 m. balandžio 1 d. Bartninkuose (Pilviškių valsčiuje, dabar – Vilkaviškio r.). Pradžios mokslus baigė Bartninkų pradinėje, vėliau mokėsi septynmetėje mokykloje. 1949 m. įstojo į Marijampolės pedagoginę mokyklą, kurioje, kaip pats yra sakęs, matematikai buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Todėl, čia besimokant, jam teko padėti aukštesniųjų kursų moksleiviams.
Įgijęs šios mokyklos diplomą, 1954 m. R. Vosylius įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (VVPI) Fizikos-matematikos fakulteto matematikos specialybę. Jam dėstė tokie iškilūs Lietuvos matematikai, kaip Vincas Mockus, Kleopas Grincevičius, Vincas Katilius, Michailas Gotleras, Aleksandras Dreimanas. Daugelis jų buvo Vytauto Didžiojo universiteto auklėtiniai. Tačiau didžiausią įtaką jo, kaip geometro, kelio pasirinkimui turėjo Vaclovas Bliznikas, vienas iš Lietuvos geometrijos mokslų patriarchų. V. Blizniko patarimu, 1963 m. R. Vosylius įstojo į Maskvos M. Lomonosovo universiteto geometrijos aspirantūrą ir, vadovaujant žinomam SSSR geometrui prof. A. M. Vasiljevui, ją sėkmingai baigė.
Grįžęs iš aspirantūros, R. Vosylius 1966–2010 m. dirbo VVPI (vėliau – VPU) Geometrijos katedroje vyr. dėstytoju, docentu, profesoriumi, katedros vedėju. 1969 m. Vilniaus universiteto mokslo taryboje
R. Vosylius apgynė mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Apie homogeninių erdvių geometriją“, o 1985 m. Tbilisio valstybiniame universitete – habilitacinį darbą „Apibendrintos geometrinės struktūros“. 1987 m. jam suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. 1987–1990 m. prof. R. Vosylius dirbo mokslo prorektoriumi. Net dvidešimt metų (1990–2010) jis buvo renkamas savo Alma Mater Senato pirmininku.
R. Vosyliaus mokslinių tyrimų sritis – glodžiųjų daugdarų geometrija. Tirdamas geometrines struktūras, jis pirmasis pradėjo taikyti moderniąją Spencerio-Goldschmidto diferencialinių lygčių sluoksniuotose erdvėse teoriją ir išplėtojo originalią jos versiją. Šia tematika jis paskelbė per 50 mokslo straipsnių (kai kuriuos – su bendraautoriais) Lietuvos ir užsienio mokslo žurnaluose, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose.
Studijų kolegos, studentai ir bendradarbiai dėstytojai labai šiltai prisimena subtilų Romualdo humorą, jo pastangas padėti studentams ir kolegoms dalykiniais ir net asmeniniais klausimais. 2015-ųjų Lietuvos metų mokytoja Anna Mažuolienė su pasididžiavimu prisimena: „Kad jūs žinotumėte, kokie grandai mane mokė: prof. habil. dr. Romualdas Vosylius, prof. dr. Pranas Survila, doc. dr. Jonas Banys, doc. dr. Jonas Teišerskis…“
Dar studijuodamas pirmame kurse, R. Vosylius pradėjo domėtis parašiutizmo sportu, ištisas vasaras praleisdavo Kyviškių aerodrome. Buvo aktyvus VVPI šachmatų varžybų dalyvis. Iki pat išėjimo į pensiją domėjosi universiteto muzikiniu gyvenimu, lankydavosi „Šviesos“, „Poringės“, „Ave Vita“ ir kitų studentiškų kolektyvų renginiuose. Buvo gerai susipažinęs su Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje eksponuojamais dailės kūriniais, lankėsi parodose ir koncertuose, ypač mėgdavo kūrinius smuikui. Jo pomėgis buvo tos meno sritys, kuriose atsiskleidžia virtuoziškumas bei meistriškumas. Kadangi Romualdo ir Dailės akademijos rektoriaus Vytauto Brėdikio šeimos giminiavosi (jų žmonos Milda ir Laima buvo seserys, iškilaus VVPI lituanisto Ipolito Cieškos dukros), šeimyniniuose susitikimuose ir pobūviuose pokalbiai dažnai sukosi apie tapybą ir dailę.
Brandžiame amžiuje dar labiau sutvirtėjo Romualdo jaunystės pomėgis gamtai, ypač žvejybai. Gal ir neatsitiktinai šiltą šių metų rudens vakarą, kylant mėnuliui ir ryškėjant žvaigždėtam dangui, Romualdas iškeliavo Amžinybėn, lyg pakrantėje susimąstęs žvejys.
LEU Alumnų draugija dėl šios netekties reiškia gilią užuojautą velionio žmonai matematikei dr. Mildai Vosylienei, dukrai Laimutei, sūnums Andriui ir Mindaugui, kitiems šeimos nariams bei giminėms. Užuojautą reiškiame visai buvusio VVPI-VPU-LEU matematikų bendruomenei, netekus iškilaus kolegos. Ilsėkis ramybėje, mielas Romualdai, ir tegul tavo jautri siela randa prieglobstį Amžinybėje. LEU Alumnų draugija
—————————————————————————–
Atsisveikinant su prof. Romualdu Vosyliumi
Algirdas Gaižutis
Noriu tarti keletą žodžių, atsisveikinant su mūsų universiteto profesoriumi Romualdu Vosyliumi. Dėl sveikatos negaliu dalyvauti šių liūdnų ir šviesių akimirkų apeigose. Manau, tai pateisinama, nes, proziškai tariant, visų mūsų pradžia ir išeitis – vienodos. Ir egzistencijos tėkmė – ne begalinė.
Su profesoriumi Romualdu Vosyliumi susipažinau, būdamas universiteto rektoriumi. Jis tapo ilgamečiu, net 20 metų renkamu, Senato pirmininku. Tokie atvejai universitetų istorijose – tikrai reti, išskirtiniai, skatinantys pagalvoti, kodėl Romualdas Vosylius pelnė daugumos kolegų, studentų, darbuotojų tokį pasitikėjimą.
Pirmiausia tuo, kad jis buvo kilnus žmogus. Dabar, kai mes gyvename XX –XXI amžiaus sankirtoje, kai esame žiauriausio Trečiojo pasaulinio karo dalyviai ir stebėtojai, suvokiame – žmogaus kilnumas, kilniadvasiškumas ne tik dažniausiai nuvertinami, bet ir nepastebimi, nubraukiami. O juk tą šio asmens kilnumą lėmė daug kas: gyvenimo, biografijos puslapiai, primarginti sovietinės tvarkos susidorojimais su liaudies priešais, tėvų ir artimųjų netektys, ideologijos gniaužtai ir nekaltųjų kaltės. Profesoriaus Romualdo Vosyliaus ir mano paties biografijos, manau, – panašios, giminingos.
Kita vertus, profesorius Romualdas Vosylius buvo tikras geometrijos mokslo meistras ir ne mažesnis šachmatų turų dalyvis. Savo srities išmanymą ir naujoves jis dėstė studentams, aspirantams patraukliai ir išmoningai, o, svarbiausia, šiuolaikiškai, moderniai. Vienas pirmųjų, tirdamas geometrines struktūras, pritaikė ir išplėtojo moderniąją Spencerio-Goldschmidto diferencialinių lygčių sluoksniuotose erdvėse teoriją, sukurdamas originalią jos versiją. Jo paskaitų pasiklausyti ateidavo ir kitų universitetų studentai, nes jose išgirsdavo naudingų minčių ir patarimų būsimieji pedagogai, menotyrininkai, matematikai, architektai ir kiti, kadangi geometrija pasitarnauja mokslų sanglaudai ir vieniui, kultūros gilesniam suvokimui, dvasingumui ir kūrybai. Profesorius giliai suprato ir atliko savo misiją – tarnauti tautos švietimui. Dalyvavo visuose universiteto meno kolektyvų renginiuose ir juos globojo.
Mes atsisveikiname su asmenybe, kuri mylėjo savo gražią šeimą: žmoną – matematikę dr. Mildą Mariją (Cieškaitę), sūnų, baigusį mūsų Alma Mater technologijos ir darbų specialybę, pedagogą Audrių, dukrą Laimą, baigusią mūsų Alma Mater istorijos specialybę ir įgijusią pedagogo kvalifikaciją, sūnų Mindaugą, mūsų Alma Mater baigusį matematikos-informatikos specialybę, pedagogą. Visa profesoriaus šeima yra žymūs pedagogai, mūsų universiteto pavyzdys. Pažymėtinas vienas žymiausių mūsų universiteto ir visos Lietuvos lituanistų Ipolitas Cieška, dailėtyrininkė Laimutė Briedikienė (Cieškaitė) ir architektas Vytautas Briedikis bei kiti.
Taip gyvenime ir susibėga, ir vėl išsiskiria žmonių likimai ir keliai. Profesoriui Romualdui Vosyliui Lietuva buvo šventa žemė, ne šiaip vieta, ne gyvenimo taškas, kaip dabar įprasta. Profesorius išliks mūsų atmintyje kaip šios žemės ir jos žmonių sergėtojas, veikėjas ir patriotas. Ir todėl dėkojame jam už MEILĘ GYVENIMUI, palietusią ir čia esančius mus visus. Autorius yra Lietuvos edukologijos universiteto paskutinysis rektorius, emeritas, akademikas, profesorius habilituotas mokslų daktaras.