1951 m. rugsėjo 20‒21 d., spalio 2‒3 d. ir lapkričio 30 d. sovietinės represinės struktūros vykdė Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operaciją „OSEN“ („Ruduo“), kurios metu į Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko ir Tomsko sritis buvo ištremta apie 20 tūkst. Lietuvos gyventojų.
(pirma iš kairės) tremtyje prie artimųjų kapų Tomsko srityje (apie 1955 m.)
Mano mama Ona (Pribušauskaitė) Kaminskienė su seneliais buvo ištremta 1951 m. spalio 2 d. iš Pasvalio r., Tetirvinų kaimo į Tomsko sritį, Asino rajoną, Baturino gyvenvietę. Vaikystėje ji man daug pasakojo apie Sibiro patirtis, išgyvenimus ir pasitikėjimą tikraisiais žmonėmis…
Mama prisimena, kad 1951 m. spalio 2 d. apie 2 val. nakties į namus Pasvalio rajono Tetirvinų kaime atvyko vienas asmuo civilio rūbais, kalbantis lietuviškai, ir du asmenys, apsirengę kariškais drabužiais, kalbantys rusiškai. Jie tik pasitikslino, kas čia gyvena, ir nieko daugiau neaiškino. Du asmenys kariškais drabužiais pasiliko namuose ir per naktį saugojo tėtį. Ryte, apie 8–9 val., iš kaimo subėgo žmonės. Mano mama sušuko: „Kelkitės, vaikai. Atvažiavo vežti…“ Mums reikėjo ryte eiti į mokyklą Skrebotiškyje, bet atsidūrėme Sibire.
Vietoje mokyklos – į Sibirą
Buvo graži saulėta diena. Kaimo žmonės padėjo krauti į sunkvežimį maistą ir kitus daiktus. Maistą paskubomis dėjo į lininius pagalvių užvalkalus. Kaimynai spėjo papjauti 10 žąsų. Medų pylė į uogienes. Sunkvežimyje sėdėjo penki vaikai, abu tėvai ir močiutė, mūsų vadinama „baba“, bei du ginkluoti sovietų kariai, kurie mus saugojo. Buvo sakoma, kad neprisikrautume daug daiktų, nes dar reikės paimti vieną šeimą. Tačiau žmonės nekreipė į tai dėmesio ir ką galėjo, tą krovė į mašiną. Pilna mašina tik mūsų šeimą vežė į Panevėžio geležinkelio stotį. Vagone, į kurį įsėdome paskutiniai, buvo 31 žmogus. Tarp jų – 11 vaikų. Čia buvo šios šeimos: Barauskų (iš Pasvalio r.), Rimšų (iš Panevėžio r.), Linkevičių (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos), Navakų (iš Pasvalio r.), Pažemeckų (iš Pasvalio r.) bei Pribušauskų (iš Pasvalio r. Skrebotiškio parapijos, Tetirvinų kaimo).
Trėmimo vykdytojai į numatytą vietą Tomsko srityje, Asino rajone (Tunguskij bor) mūsų šeimą pristatė 1951 m. spalio 28 d. Mama vėliau rašė: „Ten 1951 m. lapkričio 12 d. mirė brolis Apolinaras (1,5 metų), 1951 m. lapkričio 13 d. mirė sesuo Vandutė (6,5 metų), o mane sunkiai sergančią (8,5 metų) vieną be tėvų paguldė į ligoninę Baturine. Ta vadinamoji ligoninė buvo mediniame barake. Ligoninėje gulėjau apie mėnesį.“
Dr. Raimundas Kaminskas
Autorius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas