Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys doc. dr. Stasys TUMĖNAS atsako į dr. Nerijaus BRAZAUSKO klausimus
Nerijus Brazauskas. Kokius rudens sesijos prioritetus išskirtumėte ir kokių sprendimų jau dabar reikia Lietuvos valstybei, jos žmonėms?
Stasys Tumėnas. Žmonėms reikia augančių pensijų, atlyginimų, sveikatos priemonių prieinamumo, kokybiškų gydymo, švietimo ir kultūros paslaugų. Deja, arogantiška valdančioji koalicija, vis labiau siekianti valdžios galias perkelti iš Lietuvos Respublikos Seimo ir Prezidentūros į Vyriausybę, ministerijas, labiau koncentruojasi ne ties šiandien svarbiausiais klausimais. Jiems labiau rūpi priešrinkiminiai siekiai, tokie kaip dekriminalizuoti narkotikų vartojimą, įteisinti vienos lyties asmenų sudarytą civilinę santuoką, pakoreguoti Religinių bendruomenių įstatymą, kad lengviau būtų įteisintos naujos religijos, sugrąžinti į Seimo patalpose veikiančias kavines alkoholį ir dar daugybė abejotinų klausimų.
N. B. Seimo opozicija, kuriai priklausote ir Jūs, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys, ir toliau atskirai žaidžia politinius žaidimėlius. Lozungų, spaudos konferencijų, interpeliacijų – daug, bet Lietuvos žmogui ir valstybei nuo to negeriau. Man atrodo, kad opozicinės partijos ir jų frakcijos daugiau rengiasi būsimiems rinkimams.
S. T. Gerai pasakyta – „žaidimėliai“. Seimo opozicija nėra vienas kumštis. Jos atstovai kartais žaidžia pokiliminius žaidimus, pavyzdžiui, kai, valdančiųjų pakalbinti į ausį, nedalyvauja balsavime, neateina tuo metu į posėdį (kas galėtų paneigti, kad už tai kas nors nepažadėta?). Nėra abejonės, kad rinkimų taikikliuose taikoma į Savivaldybių tarybų ir merų rinkimus 2023 m. pavasarį.
N. B. Kokią žinią Lietuvos visuomenei ir lietuvių diasporai pasiuntė Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos sesija, kurios veikloje aktyviai dalyvavote? Ar Jums neatrodo, kad takoskyra tarp PLB ir vadinamojo Lietuvos elito tik didėja?
S. T. Dvejopas įspūdis, o tikrovė tokia, kad, regis, Vyriausybė bando vykdyti įsipareigojimus išeivijai, bet, priešingai nei praėjusioje kadencijoje, kai LVŽS pastangomis pagaliau buvo sumažėjusi emigracija (daugiau grįždavo, nei išvykdavo). Dabar ji vėl auga katastrofiškai. Ir čia rezoliucijos nelabai padės. Neseniai visą savaitę dalyvavau Seimo ir PLB komisijos posėdžiuose, kurių metu svarstyti tikrai diasporai aktualūs klausimai. Ypač daug dėmesio skirta lituanistiniam švietimui išeivijoje ir atvirkščiai, pavyzdžiui, priimta rezoliucija „Dėl grįžusių į Lietuvą gyventi vaikų ugdymo“.
Rezoliucijoje „Dėl tautinės tapatybės išsaugojimo ir etninės kultūros puoselėjimo“ kreipiamės į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kad pagaliau būtų įvestas etninės kultūros mokymas kaip bendrojo ugdymo mokyklų programų atskiras privalomasis dalykas, pradedant pradiniu ugdymu.
N. B. Kas naujo sprendžiant referendumo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimus? Ar bus elektroninis balsavimas išeivijos atstovams, ko jie jau senokai siekia?
S. T. Pradėsiu nuo elektroninio balsavimo perspektyvų. Jos blogėja, o stebint geopolitinę pasaulio situaciją, jau akivaizdu, kad elektroninio balsavimo nebus, nes tai – nesaugu. Net didžiosios pasaulio valstybės priekaištauja, kad daromas poveikis rinkimų rezultatams, jie iškraipomi ir pan. Vyksta ne tik fizinis, bet ir kibernetinis karas, kuris yra nemažiau pavojingas.
Dėl referendumo. Akcentuoju, kad kalbame ne apskritai apie Lietuvos pilietybės dalijimą į kairę ir dešinę, o apie jos išsaugojimą. Seimo ir PLB komisijoje priėmėme rezoliuciją „Dėl numatomo referendumo dėl gimimu įgytos Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo“. Seimui ir Vyriausybei pateikėme siūlymus dėl 2024-ųjų referendumo organizavimo – kaip jį organizuoti, kad, pavyzdžiui, Australijoje, Pietų Amerikoje, o ir Italijoje, kur labai blogai (kaip ir Lietuvoje) dirba paštas, biuleteniai laiku pasiektų balsuojančiuosius. Norėtųsi, kad kituose referendumuose, rinkimuose dalyvautų ne 50–60 tūkstančių išeivijos lietuvių, bet 150–200 tūkstančių. Tada ir rezultatai bus kiti.
N. B. Seime (deja, ne visuomenėje) daug diskutuojama dėl Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymo projekto. Pateikėte konkrečių pasiūlymų, dalyvavote diskusijose, matote probleminių dalykų. Tačiau jau dabar aišku, kad mes einame draudimo, o ne švietimo, norminimo, o ne sąmoningumo kėlimo, ne pasitikėjimo keliu. Kodėl?
S. T. Iš tikrųjų, tas minimas įstatymas, kuris susilaukė daugybės prieštaringų vertinimų ir pastabų iš įvairiausių institucijų, įvardytas politkorektišku, o visuomenėje jis vadinamas tiesmukiškiau ir aiškiau – „Dekomunizacijos įstatymu“. Yra pokomunistinių valstybių, kuriose tos problemos buvo išspręstos jau prieš tris dešimtis metų. Deja, ne Lietuvoje, nes, jei tai būtų buvę padaryta po 1990-ųjų, daug tuometės Aukščiausiosios Tarybos narių, net vadovų, anksčiau buvusių uolių komunistų, būtų buvę išbraukti iš politinio Lietuvos gyvenimo. Buvo laukta, kad jų liktų kuo mažiau. Štai kodėl ir vyksta tas stumdymasis.
N. B. Ar Lietuva mokosi Ukrainos pilietinio pasipriešinimo pamokas. Kodėl valstybė negalėtų savivaldybėse skubiai rengti ir finansuoti pilietinio (neginkluoto) pasipriešinimo kursų?
S. T. Labai platus, diskusinis klausimas. Apie tai daug diskutavome ir Seimo plenariniuose posėdžiuose, ir komitetuose bei komisijose. Štai rugsėjo 29 d. jau minėta komisija, kurioje dirbu, priėmė rezoliuciją „Dėl patriotiškumo ugdymo ir pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui“, kurioje atkreipėme dėmesį į šiandienę geopolitinę situaciją Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje ir grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kalbėjome apie tai, kad piliečiai turi būti rengiami pilietiniam pasipriešinimui ir taikos metu, kaip priešintis hibridinėms atakoms ir kovoti su dezinformacija, didinti diasporos atsparumą, suteikiant jai pilietinio pasipriešinimo žinių ir praktinių įgūdžių.
N. B. Man susidaro įspūdis, kad šiuo metu Lietuvoje emociškai vyksta akcija „TAUPOM“, nesuvokiant, kad racionalieji lietuviai ir iki šiol taupė. „Seimo kanceliarija per metus tikisi 10−15 proc. sumažinti išlaidas elektros energijai, 5−10 proc. išlaidas šilumos energijai.“ Kaip Jūs vertinate taupymo iniciatyvas?
S. T. Tokios taupymo akcijos atlieka labiau edukacinį vaidmenį. Šypseną sukėlė užrašas prie Seimo rūmuose esančių liftų, kad vienas iš jų bus metus išjungtas. Ko gero, daugiau elektros sutaupys kuriozinė, apgailėtina situacija, kad Seimo rūmuose neliko nė vienos kavinukės, valgyklos, kur Seimo nariai ir svečiai galėtų pavalgyti, taigi nereikės nei elektros, nei dujų naudoti valgiui gaminti… Man neseniai paskambino iš Šiaulių miesto savivaldybės ir klausė, ar sutiktume, kad mūsų biure Šiauliuose, kur priimame savo rinkėjus, būtų sumažinta patalpų šildymo temperatūra, ar galėtume dirbti per savaitę tik tris dienas. Nežinau, ar tai išspręs problemas, nežinau, ar rinkėjai tai įvertins kaip nenorą dirbti, susitikinėti su gyventojais.
N. B. Šiuo metu Seime karštai svarstomas 2023 metų biudžetas. Vienmandatininkams priekaištaujama, kad jie siūlo biudžeto papildymus, kurie naudingi vienmandatininko apygardai, miestui, rajonui. Kaip vertinate tokius priekaištus?
S. T. Taip, šiuo metu formuojamas kitų metų biudžetas. Regis, vėl podukros vietoje norima palikti regionus. Man kartais atrodo, kad tie kritikai, mėtantys strėles į vienmandatininkų daržą, tiesiog pavydi, kad jie yra „sąrašiniai“, t. y. nėra tiesiogiai įsipareigoję savo rinkėjams. Kas, jei ne vienmadatininkas, išrinktas Šiauliuose ar Pakruojyje, geriau žino vietos poreikius, problemas, lūkesčius? Štai ir pavyzdys: kol kas ignoruojamas klausimas dėl geležinkelio vėžės į Zoknių oro uostą įrengimo finansavimo. Net 3–4 ministerijos yra tam pritarusios jau nuo 2016 metų. Neduodama, bet juk to reikia ne tik Šiauliams, to reikia Lietuvai, NATO.
Yra ir kitų lūkesčių. Štai 2023 metų biudžete nėra numatyta lėšų (reikėtų apie 200 000) elektroninių mokslo duomenų bazių prenumeratai. Taigi Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka negalės įsigyti naujausių mokslo duomenų bazių prenumeratos. Tai būtų smūgis Lietuvos mokslui. Tai jau ne vienmandatininko problema. Tai turėtų būti Vyriausybės rūpestis.
N. B. Kodėl taip atsitinka?
S. T. Todėl, kad valdžia pamiršta paprastus dalykus, kuriuos puikiai įvardijo eseistas Liutauras Degėsys: „Reikia prisiminti, kad valdžia neturi savo pinigų. Tik iš mūsų surinktus, iš kurių dalį pasiima sau. Todėl valdžią galima ir reikia prižiūrėti, kad nesipainiotų į neaiškius santykius su kaimynais. Kad neįsivaizduotų esanti ypatinga, nepakeičiama ir nepasiekiama. Priminti, kad pernelyg nesigirtų savo darbais, kurie daugeliu atvejų yra mūsų darbai arba darbai, kuriems mes tą valdžią pasamdėme.“ Doc. dr. Stasys Tumėnas yra Seimo ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo grupės narys, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys