(Pabaiga. Pradžia – Nr. 17 ir 18)
Dabartinei kartai iškilo ne tik karinių konfliktų, bet ir žmonijos kultūros bei jos pačios laipsniško fizinio sunaikinimo grėsmė. Dabartiniame pasaulyje sparčiai plinta ne tik mokslinė, žmonijos pažangą lemianti informacija, bet ir šimteriopai ją savo apimtimi pralenkiantis informacinio šiukšlyno srautas, tarp kurio matome ir atviru melu bei neapykanta žmonijai skleidžiamą politinę demagogiją. Matome mokslą ir dorovę vis įžūliau neigiančią gandų ir kitų pramanų karuselę, vis naujais vardais pristatomus visuomenės raidos „taisymo“ (iš tikrųjų, jos kultūros naikinimo) projektus.
Nauji pasaulio užvaldymo scenarijai
Pats sunkiausias išbandymas – karinių konfliktų pašalinimas iš žmonijos gyvenimo ir praeityje buvusių, bet teisiškai taip ir neįvertintų nusikaltimų apibendrinimas. Vienas iš tokių – Mažosios Lietuvos gyventojų išžudymas ir jų tėvonijos apgyvendinimas iš kitur atkeltais asmenimis. Ar dabartinėje, Rusijai priskirtoje Kaliningrado srityje yra bent vienas muziejus ar paminklas, skirtas išžudytos šio krašto bendruomenės atminimui? Kodėl visi etniniai vietovardžiai – sunaikinti, juos pakeičiant rusiškais, neturinčiais nieko bendra su šia žeme? Kodėl šimtametę kultūros istoriją turinti Tilžė vadinama Sovetsku, Ragainė – Niemanu, su Kristijono Donelaičio vardu neatskiriamai susijęs Tolminkiemis – banaliu „Čistyje prudy“ (švarūs tvenkiniai) vardu, o Karaliaučius iki šiol pravardžiuojamas sovietinio išgamos Kalinino miestu?
Visa tai tęsiama iki dabar. Vargu ar reikia stebėtis, kodėl Rusijos dabartinės kariaunos atstovai daužo ir naikina Holodomoro tragediją įamžinusius paminklus Ukrainoje. Tikisi, kad šią tragediją nuo žmonijos ir toliau pavyks slėpti? Vargu ar tie istorijos mažaraščiai arba jos perrašinėtojai kada nors bent mokykloje buvo išsamiai supažindinti su tragedijos, nusinešusios apie dešimties milijonų gyvybių, esme: kada ir kodėl tai įvyko, kas buvo užsakovai ir vykdytojai, pasmerkusieji darbščius žemdirbius mirti baisiausia – bado mirtimi?
Daugelio Europos tautų atstovai tikisi, kad Rusijos avantiūra, kurios tikslas – išnaikinti kuo didesnę ukrainiečių tautos dalį ir padaryti kuo daugiau žalos šios valstybės ekonomikai, netrukus bus nutraukta, o jos sumanytojai stos prieš tarptautinį tribunolą. Bet eina diena po dienos, o į Ukrainos gyvenvietes vis svaidomos raketos, griaunančios jose veikusias įmones, elektros ir vandens tiekimo tinklus, žudančios ir žalojančios nebesuskaičiuojamą daugybę žmonių.
Įvairiausių lygių valdžios institucijų atstovai svarsto šios žudymo kampanijos sulėtinimo ar net sustabdymo scenarijus, tačiau žiauriausi nusikaltimai ir toliau vykdomi. Ar pakanka guostis, kad kol kas dažniausiai žūsta tik vienos – ukrainiečių – tautos žmonės? Kodėl jų gyvybės ir toliau aukojamos? Ir vardan ko? Kad koks nors proputiniškas Vengrijos ar Čekijos, Kroatijos ar Serbijos atstovas ir toliau postringautų apie tai, kad Rusija negali pralaimėti, nes taip neva bus pakenkta „rusų tautos veidui“? Ar susimąstėme ir pagaliau supratome, kas čia kasdien vyksta? Ko vertos visos tarptautinės pastangos, jei šiurpiausių nusikaltimų virtinė tik ilgėja? Ar iš tikrųjų Rusijos teritoriją dabar užvaldžiusi ir jos visuomenę į beprotybę įstūmusi neonacių gauja jau yra tokia galinga, kad prieš ją dreba visa likusi žmonijos dalis – daugiau kaip septyni milijardai gyventojų?
Kaip stengiamasi sunaikinti žmonijos prigimtį?
Kas iš tikrųjų vyksta kitose Žemės rutulio dalyse, kuriose tie septyni milijardai dabar gyvena? Kas jiems dabar yra svarbiausia, kaip jie suvokia pasaulyje vykstančius procesus? Ar apskritai tie septyni milijardai supranta savo, kaip žmonijos atstovų, paskirtį? Vardan ko jie šiandien gyvena? Kol kas mes, europiečiai, nematome, kad dar taikoje likęs gyventi pasaulis suprastų, jog branduolinės bombos bet kada gali pradėti kristi ant jų galvų, kad puošnūs pastatai akimirksniu gali virsti vaiduokliškais griuvėsiais. Kol kas jiems svarbiau yra šlykščiai iškreiptos GALABYNO (nuo žodžio „galabyti“) atrakcijos, kurių metu buvo sutrypta daugiau kaip pusantro šimto žmonių. Esą paauglių minia puolė į kavinę, kurioje turėjo pasirodyti kažkokia „įžymybė“. Bet tiek ir dar daugiau žmonių kas savaitę žūsta Ukrainoje. Ar įžymybę užsimanę pamatyti paaugliai, sutrypę savo bendraamžius Seule, bent kažką girdėjo apie Ukrainos tragediją, kuri tęsiasi nuo vasario 24 dienos?
Kodėl turime teisę ir net pareigą lyginti taip labai vienas nuo kito nutolusius procesus – idiotiškomis atrakcijomis, kuriose nuolat šmėžuoja mirties, žudynių, iškrypėliško žavėjimosi kruvinomis orgijomis vaizdus, jau nebeturinčius nieko bendra su keltų tautosaka, ir žiauriausio karo nusikaltimų siaubą? Todėl, kad gyvename masinės informacijos plėtros epochoje. Dėl naujausių informacinių technologijų viso pasaulio gyventojai gali beveik tą pačia akimirką pamatyti, kas vyksta šalia vietinės bendruomenės namų ir už keliolikos tūkstančių kilometrų. Skirtumas tik toks: ar tokią informaciją gaunančios bendruomenės suvoks skirtingose vietovėse vykstančių tragedijų esmę, ar puls rėkti, kad nuo jų čia niekas nepriklauso? Ar jaus ne skirtumus, o panašumus tarp apkvaitusios minios sutryptųjų ir Ukrainoje kasdien žudomų vaikų ir jaunuolių? Ar suvoks, kad gyvybė yra tik viena – nesvarbu, kur ji atimama: paklaikusioje bandoje ar beprasmiško karo niokojamoje valstybėje?
Planetoje – per daug žmonių?
Tokia tezė vis dažniau šmėžuoja dabartinėje viešojoje erdvėje. Jei patikėtume, kad ji – teisinga, iškiltų klausimas, kaip tą žmonių skaičių sumažinti. Praeitame šimtmetyje įvyko du pasauliniai karai. Jų metu, bandant įgyvendinti naujus pasaulio užvaldymo planus, nužudyta po keliasdešimt milijonų gyventojų. Šiuose karuose buvo panaudotos nuodingosios dujos ir kitos masinio civilių gyventojų naikinimo priemonės. Antrajame pasauliniame kare tarp kitų nusikaltimų buvo suplanuota sunaikinti visą žydų tautą. Karo pabaigoje buvo išbandytos iki tol dar nematytos masinio žmonių naikinimo priemonės – branduolinės bombos, galingus sprogmenis galintys bet kur nugabenti lėktuvai ir juos nusviedžiančios raketos. Pasekmės buvo tokios, kad visa žmonija krūptelėjo. Patirto siaubo įvertinimas prisidėjo prie to, kad šis karas baigtųsi. Pasaulio bendrija įsipareigojo, kad bet kuris konfliktas bus išspręstas diplomatinėmis priemonėmis, neleidžiant kilti naujam karui.
Nors šis žmonijos įsipareigojimas liko neįvykdytas, branduolinio konflikto bijo visi. Net patys turtingiausi, turintys patikimiausias slėptuves, tačiau nuo radiacijos ir kitų ilgalaikių pasekmių nepasislėpsi. Tai kokia prasmė vėl žudyti milijonus, jei ir pats gali tapti auka?
Tai gal panaudoti bakteriologinio naikinimo priemones? Prasidėjo kruopštūs bandymai, aiškinantis, kas iš to išeis. Buvo siunčiami vokai su nuodų milteliais, jais ištepami rūbai ir indai. Tačiau ir vėl nėra garantijos, kad milijardai mirtinų bakterijų neišslys iš kontrolės sistemų ir neužpuls tų, kurie jas sukūrė ir išplatino.
Pastaraisiais metais parengtas naujas žmonijos sunaikinimo scenarijus. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastai – tereikia paskatinti žmones nebekurti šeimų ir nebegimdyti vaikų. O kad tai įvyktų, reikia išsityčioti iš meilės ir šeimos. Išsityčioti iš pačios žmonijos prigimties, sugriauti jos kultūros pagrindus. Tačiau gamta apdairiai perspėjo: „Nė vienas vištgaidis negali pasigirti viščiukais.“ Nes viščiukų (suprask, palikuonių) paprasčiausiai neatsiras…
Gana dažnai šie žmonijos pražūties scenarijai, nors ir pateikiami skirtingais pavadinimais, iš tikrųjų turi bendrus, tik kruopščiai slepiamus užsakovus. Nors užsakovų grupės dažniausiai deklaruoja skirtingus interesus, jų siekiai yra tie patys – priversti žmones patikėti jų skleidžiama dezinformacija apie pačią žmonijos prigimtį, įdiegti sampratą, kad žmogus yra toks pats gyvulys, tik dar žiauresnis, o neretai – ir kvailesnis už kitus gyvulius. Todėl jau seniai nebeslepiama tezė, kad politika – tik tų kalbančių gyvulių valdymo metodologija. Remiamasi ir tuo, kad didėja masė žmonių, vis labiau atitrūkusių nuo gamtos ir nebeatpažįstančių joje vykstančių procesų prigimties.
Jonas Jasaitis