Pokalbis su dr. Indre Čuplinskas
„Tai, kaip mes įsivaizduojame savo praeitį, daro įtaką tam, kaip gebame suvokti save dabartinio pasaulio kontekste. Lietuvoje vis dar gvildenami opūs klausimai dėl Antrojo pasaulinio karo, žydų ir musulmonų istorijos. Turime skatinti istorikus ir toliau dirbti šį darbą bei viešai kalbėti apie savo tyrimus. Tai yra dalis valstybės, tautos, pilietiškumo formavimo. Kai „sukomplikuoji“ istoriją, tampa sunkiau užsidaryti labai siaurame savo identiteto suvokime“, – teigia Kanados Edmontono lietuvių bendruomenės pirmininkė, istorikė, religijotyrininkė dr. Indrė Čuplinskas. Albertos universiteto profesorė dalyvavo Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykusiame Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume. Apie patirtį dėstant atkurtame VDU, Kanados lietuvių gyvenimą ir lietuvišką identitetą – pokalbis su profesore dr. Indre Čuplinskas.
Į lietuvių bendruomenės veiklą įsitraukė dėl dukros
Gimusi Toronte ir užaugusi didžiausioje lietuvių bendruomenėje Kanadoje, prisimindama savo vaikystę, I. Čuplinskas pasakoja, kad visą laiką jautėsi lyg augtų dideliame lietuviškame kaime. „Vaikystėje lankiau lietuviškas mokyklas, šokau tautinius šokius, dainavau chore. Čia, Toronte, yra įsikūrusios net dvi lietuviškos parapijos, veikia lietuviškos kapinės. Visas mūsų socialinis gyvenimas buvo lietuviškas: visi tėvų draugai buvo lietuviai, kalbėjome lietuviškai, bendravome su lietuvių bendruomenėmis kitose šalyse“, – teigia pašnekovė, šiuo metu jau 16-uosius metus gyvenanti Vakarų Kanadoje, Edmontone, kuriame ji yra ir vietos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Pasak I. Čuplinskas, įsitraukti į Edmontono lietuvių bendruomenės veiklą paskatino keletas veiksnių, iš kurių svarbiausias – noras, kad jos pačios dukra geriau suvoktų savo tapatybę. „Noriu ir toliau galėti kalbėti lietuviškai, o tam būtina rasti ta pačia kalba bendrauti galinčių žmonių. Vadovauti lietuvių bendruomenei Edmontone nusprendžiau dėl savo dukros. Šiuo metu jai yra 12 metų ir noriu, kad ji ne tik suprastų ir kalbėtų lietuviškai. Noriu, kad ji turėtų savo bendruomenę, kuri yra tapatybės dalis. Kalbos mokėjimas atveria naujas galimybes pažinti šalį per jos žmones, kultūrą ir geriau suvokti savo vietą pasaulyje. Noriu, kad šias galimybes turėtų ir mano dukra. Kad lietuviška tapatybė netaptų vien privačiu dalyku, svarbu puoselėti bendruomenę, kuri išeina už šeimos ar asmeninės draugystės ribos“, – pastebi Kanados lietuvė ir priduria, kad šiomis dienomis prie tautinės tapatybės išsaugojimo prisideda ir besikeičianti politinė situacija.
„Pati augau Šaltojo karo metais ir tas lietuviškos kultūros puoselėjimas taip pat turėjo politinę prasmę. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, identiteto išsaugojimo klausimas tampa kaip niekada aktualus. Svarbu, kad lietuviai, gyvenantys už Lietuvos ribų, skatintų savo šalių valdžią remti ukrainiečius, o šio tikslo lengviau siekti bendruomenėje nei pavieniui“, – tautiečius susivienyti skatina I. Čuplinskas.
Vis dėlto Edmontono lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, pagrindine bendruomenės ašimi turi tapti siekis puoselėti draugystės ryšius. „Norint auginti bendruomenę, neužtenka vien kartu švęsti Kūčias ar susirinkti pavalgyti cepelinų. Reikia nepamiršti, kad žmonės čia susirenka pabendrauti vieni su kitais, tad svarbu rasti juos vienijančių dalykų. Štai pagrindinis išbandymas, su kuriuo susiduria Edmontono lietuvių bendruomenė. Daugiau nei pusė jos narių yra dipukų, į šalį atvykusių per Antrąjį pasaulinį karą, kartos atstovai, kurie jau nebekalba lietuviškai. Būtent čia ir iškyla klausimas, kuria kalba bendrauti, kokia veikla, kuri nereikalauja kalbos mokėjimo, užsiimti. Reikia gebėti surasti pusiausvyrą“, – iššūkius, su kuriais susiduria savo veikloje, apibūdina I. Čuplinskas.
Išskirtinis gyvenimo etapas – galimybė dėstyti Lietuvoje
Kalbėdama apie savo ryšius su Lietuva, pašnekovė prisimena ir 1987 m. įvykusį pirmąjį vizitą į savo tėvų ir senelių šalį. „Kai augi bendruomenėje, kurioje nuolat kalbama apie Lietuvą, pažįsti ją per literatūrą, dainas, tačiau nesi jos niekada matęs, ji atrodo kartu ir sava, ir svetima. Tuomet atvykęs suvoki, kad čia gyvena dar trys milijonai žmonių, kuriems tai yra ir jų Lietuva, o lietuvių kalba nebėra vien tik tavo vieno „privati“ kalba“, – prisiminimais dalijasi istorikė dr. I. Čuplinskas.
I. Čuplinskas – trečia iš kairės.
Praėjus keleriems metams po pirmojo vizito į Lietuvą, pašnekovė į savo kilmės šalį grįžo šiai jau atkūrus nepriklausomybę. Šįkart – ne tik aplankyti artimųjų, bet ir dėstyti Šv. Antano religinių studijų institute, kuris tuomet ruošėsi jungtis su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetu. Kelerius metus trukusį dėstymo etapą šioje, nors ir trumpai veikusioje, aukštojoje mokykloje istorikė ir religijotyrininkė prisimena kaip išskirtinį tarpsnį savo gyvenime. „Buvau ką tik baigusi magistro studijas Liuveno universitete, Belgijoje. Nepriklausomybė buvo ką tik atkurta, o kolegija dar tik kūrėsi. Studentams staiga atsivėrė galimybės mokytis naujų dalykų, nes iki tol sovietinėje Lietuvoje studijuoti su krikščionybe susijusius dalykus buvo beveik neįmanoma. Kadangi pažinojau keletą pranciškonų ir studenčių, taip pat studijavusių Liuvene, pasiteiravau, ar mane, turinčią tik magistro laipsnį, priimtų šiek tiek padėstyti krikščionybės, bažnyčios istorijos ir anglų kalbos. Ir mane priėmė“, – savo dėstymo karjeros pradžią apibūdina dr. I. Čuplinskas ir akcentuoja, kad tai buvo entuziastingiausia studentų karta, su kuria jai kada yra tekę dirbti.
„Duodavau jiems rašyti atsiskaitymus, o jie klausdavo, ar gali parašyti dar vieną. Ore tvyrojo tam tikra euforija, susidomėjimas ir noras mokytis vien dėl paties mokymosi proceso buvo didžiulis. Kolegija buvo nedidelė, čia susiformavo ypatinga bendruomenė. Tuo metu išgyvenome esminį etapą – virsmą tarp komunizmo ir kapitalizmo, kai vienas pasaulis jau tarsi pasitraukė į užribį, bet tas naujasis dar nebuvo pilnai išsivystęs. Apie šį išskirtinį laikotarpį užsimenu ir dėstydama savo studentams Kanadoje, kai bandau jiems paaiškinti komunizmo ir kapitalizmo sistemų skirtumus ir, kad man pačiai teko gyventi momentu, kai nė viena iš šių sistemų dar nebuvo pakankamai dominuojanti“, – dėstymą Šv. Antano religinių studijų institute 1992–1994 m. prisimena pašnekovė.
Dalyvavimas simpoziume – tarsi šeimos tradicijų tęstinumas
Pranešimą apie šią išskirtinę aukštąją mokyklą dr. I. Čuplinskas skaitė Pasaulio lietuvių universiteto simpoziume Vytauto Didžiojo universitete. Dalyvauti simpoziume jai buvo ne tik didelė garbė, bet ir šeimos tradicijų tęstinumas.
„Mano darbo kabinete kabo 1934 metų VDU odontologijos studijų baigiamosios laidos nuotrauka, kurioje yra dvi mano giminaitės: mano močiutė Aniceta Stonkutė-Matulionienė, kuri buvo vyr. asistentė ir dėstė VDU, bei jos vyro sesuo, tuo metu taip pat studijavusi VDU. Augdama išeivijoje, ypač ateitininkų gretose, buvau nuolat apsupta buvusių VDU profesorių ar studentų, kurie, nors ir nedėstė mums formaliai, tikrai prisidėjo, formuojant mūsų pasaulėžiūrą. Vėliau pati atvykau į Lietuvą ir netikėtai dalyvavau VDU gyvenime, prisijungusi prie Šv. Antano religinių studijų instituto, o dabar vėl grįžtu į universiteto organizuojamą renginį. Dalyvaudama simpoziume, galvojau apie savo močiutės kartą, apie jos drauges, kurios mokėsi VDU. Manau, pats faktas, kad augau tokių moterų, kurios jau XX a. pradžioje buvo įgijusios bakalauro diplomą, o kai kurios mokslus tęsė ir toliau, apsuptyje, mane taip pat paskatino siekti mokslo“, – pabrėžia istorikė.