Būdas dalintis. Irenos ir Vytauto Butrimų kolekcija. Sudarė Raminta Jurėnaitė ir Ieva Koncytė. 2021, Vilnius, „Balto print“, 286 p. Tiražas – 300 egz.
Ar galima padalinti meno kūrinį į 300 lygių dalių, jo nepažeidus? Jei šį klausimą užduotume meno kolekcininkams Irenai ir Vytautui Butrimams, neseniai išleidusiems savo kolekcijos albumą-katalogą, atsakymas būtų paprastas – galima ir reikia. Tą byloja šių kolekcininkų leidinys „Būdas dalintis“. Leidinio tiražas – 300 egzempliorių, tad kiekvienas, į rankas paėmęs leidinį, turės vieną trišimtąją kiekvieno kokybiškai reprodukuoto kūrinio dalį. Tad, surinkus vertingų meno kūrinių, galima jais gražiai pasidalinti.
Kolekcininkai – žinomi savo sričių specialistai. Irena Butrimienė – medikė, mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, vadovaujanti Vilniaus universitetinės Santaros klinikos Reumatologijos centrui. Vytautas Butrimas – Amerikoje gimęs ir ten universitetinį išsilavinimą įgijęs, nuo 1993 metų gyvenantis Lietuvoje – informacinių technologijų specialistas, dirba kibernetinio saugumo srityje, talkina Lietuvai, NATO, Europos Sąjungos ir kitoms Vakarų šalims, tarptautinėms organizacijoms. Abu savo profesinės veiklos rezultatus aktyviai publikuoja tarptautiniuose leidiniuose.
Apie meno kolekcionavimą Irena ir Vytautas rašo: „Neretai naujo kūrinio atėjimas į namus – tai tarsi terapijos forma, leidžianti menui padėti atlaikyti tiek pačiai Lietuvai, tiek mums asmeniškai tenkančius smūgius, netektis, klaidas, nusivylimus, nesibaigiančias pertvarkas mūsų profesinėse srityse. Atsikeli iš ryto su daugybe užduočių, pareigų (profesionalo – tarnyboje, dukters ir sūnaus – motinoms, mamos ir tėvo – vaikams), o meno kūriniai tarsi palydi tave į darbą. Grįžęs vėl gali semtis iš jų ramybės ir harmonijos.“
Kolekciją pristatančiame leidinyje – maždaug šimtmečio aprėpties Lietuvos dailininkų kūriniai, nuo XX amžiaus antrojo–trečiojo iki XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio. Yra keletas kūrinių, atstovaujančių ir senesniam laikmečiui, pavyzdžiui, XVIII a. – Pranciškaus Smuglevičiaus grafika. Leidinyje – apie 340 Lietuvos dailininkų darbų. Raiškiausiai kūriniai perteikti leidinio dalyje, kur kiekvienas iš 135 darbų reprodukuotas atskirame puslapyje, pateikta metrika. Tai – albumo dalis. Likusieji kolekcijos lobiai – šio leidinio kataloge, kur kiekviename puslapyje yra po 4–6 mažu formatu reprodukuojamus darbus, kartu su jų aprašais.
Albumo dalyje vyrauja tapyba, o joje – peizažai. Gerokai mažiau natiurmortų, portretų, figūrinių ar abstrakčių kompozicijų. Čia kokybiškai reprodukuoti kūriniai (beje, absoliuti dauguma – pirmą kartą!), kurių autoriai – pripažinti Lietuvos dailės meistrai, svarbūs Lietuvos dailės istorijai: Vladas Didžiokas, Mstislavas Dobužinskis, Vladas Drėma, Vladas Eidukevičius, Jurgis Hopenas, Petras Kiaulėnas, Jonas Švažas, Vincas Kisarauskas, Adolfas Valeška, Viktoras Vizgirda, ir kiti. Yra ir kylančių jaunesniosios kartos atstovų: Petras Lincevičius ir Viktoras Paukštelis. Kaip rašo kolekciją pristatanti menotyrininkė prof. dr. Raminta Jurėnaitė, kai kuriuos kolekcijos kūrinius ne tik mielai priglaustų, bet ir galėtų jais didžiuotis net nacionaliniai dailės muziejai. Ši žinoma menotyrininkė ir jos jaunoji kolegė Ieva Koncytė sudarė leidinį. Meno kūrinių parengimas spaudai prasideda nuo jų fotografavimo. Tam, kad reprodukcijos leidinyje kuo tiksliau atitiktų originalą, jo spalvas, labai svarbu kūrinius nufotografuoti kokybiškai. Tą darbą atliko ne tik gerai žinomas profesionalus fotografas ir muziejininkas Kęstutis Stoškus, bet ir pats kolekcijos bendrasavininkis Vytautas Butrimas. Knygos dizainas – Aušros Lisauskienės.
Irena ir Vytautas Butrimai nurodo, kad kolekcija kaupta beveik 30 metų. Jie pastebi, kad per tą laiką keitėsi, evoliucionavo jų skonis – nuo saugių peizažų link drąsių abstrakcijų. Šis kolekcininkų pastebėjimas, manau, galioja ir veik kiekvienam meno mėgėjui: nuolat lavinamas estetinis skonis po truputį kinta. Štai ir pavyzdys. Jie rašo: „Kaip keista, kad kai kurių autorių kūriniai, kurie anksčiau nesukeldavo jokių sielos virpesių, vėliau tapdavo būtent „tais“. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su dailininkės Kazės Zimblytės kūriniu „Be pavadinimo“. Švelniame žydrame fone – linijos tarsi minčių spiečius, elektrokardiogramos ar encefalogramos. Visai negrėsmingos, bet netvarkingai besigrūdančios, lyg mintys prieš lemtingus gyvenimo iššūkius.“
Kęstučio Stoškaus nuotr.
Tarp daugelio autorių išsiskiria keletas gausiau atstovaujamų, tad laikytinų kolekcininkų favoritais. Tai – pripažinti meno meistrai: Vincas Kisarauskas (15 darbų), Adasa Skliutauskaitė (13), Stasys Ušinskas, Petras Repšys ir Algimantas Švėgžda (po 10). Atidesni dailės mylėtojai netruks pastebėti, kad egzilio dailininkų darbus stengtasi kolekcionuoti ir rodyti iš prieškario laikotarpio, iki jiems gelbstintis nuo sovietų invazijos, o sukurtų jau Vakaruose – vos vienas kitas: Viktoro Vizgirdos, Adomo Galdiko, Adolfo Valeškos. Deja, tai neprisideda prie menotyrininkų dar sovietmečiu susikurtos takoskyros, pastatytos mistinės „Berlyno sienos“, dirbtinai skiriančios Lietuvos meną į sukurtą „čia“ ir „ten“, nepadeda tų dalių sulieti į darnų vienį.
Išskirtinis kolekcijos bruožas – kūrinių rinkinys tema „Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas“. Iki šiol gyva istorija apie Lietuvos ir Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didikų Radvilų atžalos nepaprastą meilę. Jų santykiai (beje, tankiu šydu dengiantys Žygimanto Augusto veiklą, susijusią ir su dalies Lietuvos žemių praradimu jo valdymo metais) atspindėta tapybos ar grafikos kūriniuose (D. Dauknytės, S. Drebickaitės, G. Didelytės, L. Dubauskienės, J. Hopeno, A. Stasiulevičiaus, D. Staškevičienės), mažojoje skulptūroje (V. Vildžiūno), metalo plastikoje (V. Matulionio) ir vitraže (B. Bružo).
Medicinos mokslų daktarė Irena Butrimienė ir jos vyras gražiai tęsia medikų-meno kolekcininkų tradiciją. Šios tradicijos pirmtakai – a. a. gydytojos Stasė Mičelytė, Laima Šveistytė ir prof. Valmantas Budrys, jau anksčiau publikavę savo surinktų Lietuvos dailės kolekcijų leidinius. Kiekvienas toks leidinys fiksuoja dalelę Lietuvos vaizdinės kultūros, didina dailininkų kūrinių sklaidą ir yra nepaprastai puiki dovana meno bei kultūros gurmanams.
Privačių meno kolekcijų viešinimas, išleidžiant joms skirtas knygas, – dar naujas reiškinys mūsų visuomenėje. Sovietmečiu tokių leidinių nebuvo ir būti negalėjo. Net gausesnių meno kolekcijų nebuvo. Oficialiai tokia veikla buvo vertinama griežtai neigiamai, nes bent kiek laisvesnės meno kūrinių rinkos neįmanoma cenzūruoti, diktuoti iš viršaus, ką ir kaip menininkai privalo vaizduoti.
Kolekciją pristatantis leidinys ypač aktualus kaip lituanistikos kultūros artefaktų paliudijimas didelių šiuolaikinių grėsmių akivaizdoje: Lietuvos nykimo dėl emigracijos ir neigiamo gimstamumo bei mirštamumo santykio ir dėl netoliese vykstančio karo. Knyga nėra komercinė, tačiau susipažinti su ja galima ne tik privačiuose meno mėgėjų rinkiniuose, bet ir Martyno Mažvydo bibliotekoje, komplektuojančioje visus Lietuvos leidinius.
Ar kolekcijos leidinio pasirodymas reiškia, kad meno rinkinys nebeaugs, nebesikeis? Neabejotina, kad Irena su Vytautu ir toliau liks aktyvūs meno mylėtojai, ne tik lankysis muziejuose, bet ir dairysis naujų dailės kūrinių galerijose bei meno aukcionuose, planuodami juos įsigyti. Tad linkime atrasti dar daug naujo, įdomaus ir vertingo, o atradus – vėl pasidalinti. Sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį, tad jo sklaida prisideda prie šios kilnios misijos.
Prof. Vincas Būda