Dalinuosi pokalbiu su architektūros ir urbanistikos paveldo tyrėja, architekte Marija Purviniene ir senųjų kaimų, urbanistikos ir kraštovaizdžio specialistu doc. dr. Martynu Purvinu apie architektūros ir visuomenės santykių kaitą.
(pokalbio dalyviai Kaune)
Architektūros raidos tyrėjai apžvelgė daugelį metų stebėtą mūsų visuomenės gyvenimą. Gimę pirmaisiais pokario metais, augę aršiausio sovietinio teroro laikais, beveik prieš šešis dešimtmečius jie pradėjo studijuoti architektūrą anuometiniame Kauno politechnikos institute. Gyvenant totalitarinės sistemos vykdytos visuotinės dezinformacijos laikais, tik pamažėle pradėta suvokti, kad vadinamasis normalus sovietinis gyvenimas slepia visai kitokius socialinės tikrovės klodus, nes buvo propaguoti tariami sovietinės architektūros laimėjimai ir tuometinės santvarkos neva teikiamos kūrybinės galimybės.
Tada Kauno centre iškilo didžiuliai projektavimo institutų korpusai, kuriuose darbavosi tūkstančiai žmonių, neva kūrusių šviesią ateitį. Tik vėliau buvo suvokta, kad ten veikia milžiniškos Lietuvos sovietinio pertvarkymo struktūros, rengusios tūkstančius įvairiausių projektų, turėjusių „subolševikinti“ okupuotą kraštą. Nemaža dalis ten besidarbavusiųjų tebuvo menki didžiulio sovietinio mechanizmo sraigteliai, nelabai suvokę tikrąją savo veiklos prasmę.
Kai kas nesitenkino pilka eilinio darbuotojo egzistencija ir bandydavo kopti administracinės karjeros laiptais ar gauti leidimą projektuoti reikšmingesnius objektus. Už tai tekdavo įvairiai sumokėti, kartais net „parduodant velniui dūšią“. Antai, ambicingas architektas naujus Vilniaus santuokų rūmus sutiko projektuoti sovietmečiu nuniokotose kapinėse. Tenykščiai Sporto rūmai pažeidė ilgaamžę žydų kapinių ramybę ir t. t. Daug kas Lietuvoje stengėsi negalvoti apie komunistų ir komjaunuolių viešai skelbtus visuotinio pertvarkymo šūkius – naujo pasaulio tvėrimą sunaikinto senojo vietoje, tradicinio kaimo ir valstietijos, kaip socialinės klasės, likvidavimą, „liaudies priešų“ naikinimą ir pan. Visam tam buvo pasitelktos ir didžiulės reikiamai nuteiktų architektų pajėgos, neretai be gailesčio naikinusios Lietuvos kultūros paveldo vertybes, valstybės tradicinio gyvenimo ir tautinio savitumo pėdsakus.
Pasukdavusieji kitais keliais susilaukdavo sovietinio režimo ir jo gausių talkininkų persekiojimų. Antai, Trakų istorines vertybes siekusi apginti M. Purvinienė patyrė įvairiausių represijų. Pernelyg uoliai senųjų kaimų istoriją tyręs dr. M. Purvinas buvo pašalintas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto kaip „nesovietinis dėstytojas“. Būtų galima vardinti daug tuomet nukentėjusių nepaklusniųjų, kaip ir tada klestėjusių architektų.
Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčia: „naujosios
architektūros“ fragmentai
Šiandien madinga tema tapo modernizmas. Prisimenant architektūros laimėjimus Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) laikotarpiu, kai kas į tą bendrą katilą stengiasi įbrukti ir abejotinus sovietinės architektūros pasiekimus. Vengiama priminti ir platesnį kontekstą – prieš šimtmetį suklestėjęs modernizmas, kaip siekis pakeisti sustabarėjusias gyvenimo ir kūrybos formas, kartu naikino tradicinės egzistencijos apraiškas, žlugdė silpnesnių etnosų savastį. Neminima, kad modernizmo srovėmis buvo daug kur išplitęs ir bolševizmas, vokiškasis nacizmas, itališkasis fašizmas ir pan.
Architektūrinis modernizmas buvo palankus ir sovietiniam okupaciniam režimui Lietuvoje. Tuomet buvo skatinami architektai, kūrę „nors ir nežmoniškai, bet kitoniškai“. Buvo pagirtina nugriauti kokį „smetonišką“ ar panašų statinį, jo vietoje įbrukant beveidę „dėžę“. Tai buvo propaguojama kaip naujojo pasaulio kūrimas, neabejotinas pažangios sovietinės santvarkos laimėjimas ir pan. Kai kur uoliai „modernizuoti“ senų pastatų fasadai, nuo jų nukapojus senąsias puošmenas ir praeities ženklus (nuo Vyties iki politiškai nekaltų detalių) ir paliktos okupaciniam režimui tinkamos standartinės „dėžutės“.
Aršiai kovota su religiniais „prietarais“. Nuimti kryžiai ir statulos nuo Kauno Šv. arkangelo Mykolo ir Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčių, o, pavyzdžiui, Pasvalio architektui pasirūpinus tinkamesniu bažnyčios šventoriaus aptvėrimu, tas doras jo darbas buvo paskelbtas baisiu kriminalu.
Tais laikais buvo parengta tūkstančiai tos srities specialistų, kurių nemaža dalis virto „savųjų klanu“. Ten ir toliau uoliai ginama „savųjų“ veikėjų veikla, bandoma įrodinėti, kad abejotini sovietmečio kūriniai esantys reikšmingi, tildomi prisiminimai apie buvusias nuodėmes ir nusikaltimus. Negausūs paveldo gynėjai dažniau lieka „kovotojais su vėjo malūnais“. Taip, pavyzdžiui, nusikaltėliu bandyta paversti aktyvų Kauno architektą Audrį Karalių. Iki šiol vengiama sąžiningai įvertinti sovietmečio paveldą. Anuomet Kaune buvo kuriamas „reprezentacinis“ miesto centras, turėjęs nustelbti Laikinosios sostinės dvasią. Tuometinį V. Lenino paminklą ten supo naujųjų projektavimo institutų korpusai. Buvusio „Pramprojekto“ daugiaaukštė dėžė einantiems link kuriamos aikštės turėjo pridengti didingą Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, badžiusią akis uoliems sovietiniams agitatoriams ir propagandistams. Tas propagandinio sovietinio modernizmo kūrinys (anuomet arogantiškai lygintas netgi su garsiąja Šv. Morkaus aikšte Venecijoje) kai kurių anų laikų gynėjų ir šiandien vertinamas kaip kažkoks laimėjimas.
„vaiduoklis“
Pamėginta sovietmečio architektūrą prilyginti tuometinei Vakarų kūrybai, visai neatsižvelgiant į okupacinio režimo ypatybes, totalitarinio režimo gniuždantį politinį, ideologinį ir kitokį poveikį, realaus gyvenimo sovietmečiu sudėtingumą ir t. t. Be abejo, turėtume užjausti anuomet vargusius žmones, bet jau seniai laikas keltis iš pagyrų sovietmečiui liūno.
Pasak M. Purvino, Lietuvos architektūros, kaip ir visuomenės, būklei skaudžiai atsiliepia krašto praeities ypatumai. Tik XV–XVI a. buvo įsilieta į vakarietiškosios kultūros arealą. Daug kas vakarietiško perduota per Lenkiją, kai kas – iš katalikiškosios Italijos. Žlungant Abiejų Tautų Respublikai ir prasidėjus carinės Rusijos okupacijai, ryšiai su Vakarais silpnėjo, lietuviškos žemės liko nuošalia provincija.
Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis (1918–1940) stebėtinai sparčiai išjudino kraštą, tačiau nauja sovietinė okupacija ilgam nutraukė daug žadėjusius judėjimus. Pastebėtina, kad pragaištinga sovietmečio įtaka nesibaigė, priėmus Kovo 11-osios Aktą. Praslinkus švenčių euforijai, teko pajusti, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis dar tebesimurkdo okupacinio režimo įdiegtų nuostatų liūne. Po kelių viltingų mėnesių įprasta kryptimi pasisuko ir lietuviškosios architektūros vežimas, daugelio ausyse tebeskambėjo sovietmečio autoritetų šūkiai.
Galėjome džiaugtis atsivėrusiu pasauliu, daug kas galėjo stebėti savitą gyvenimą Vakaruose ar tolimesnėse šalyse. Deja, iš to dažniau liko tik architektų „bezdžioniavimas“ – ne vienoje vietoje atsirado prastokos svetur matytų objektų kopijos. Praeities šviesuoliai bandė aiškinti, kad nauji dalykai turėtų derėti prie jau susiklosčiusio krašto ir jo gyvenviečių paveldo, tačiau dabar tai mažai kam įdomu – nevykę kūriniai bado akis net ir svarbesniuose senamiesčiuose. Antai ties Kauno pilimi atsirado itin nevykusios išvaizdos kvartalas, pamėgdžiojantis trumpalaikes vienos šalies madas.
Svarbiausiu dalyku tapo užsakovų pelnas.
Ne vienas, berods, lyg ir rimtesnis architektas neatsilaikė prieš pinigų spaudimą, stengdamasis įtikti užsakovui. Pakanka ir dangstančių tokius „bizniukus“. Pavyzdžiui, įžūliai įrodinėta, kad Klaipėdos istorinėje dalyje vietoje buvusių dviaukščių namelių reikia statyti keliolikos aukštų dangoraižius. Esą taip bus „tobulinamas“ kultūros paveldas, landžiam užsakovui gaunant didžiulį pelną, kurio dalis nubyrės absurdiškų teiginių autoriams.
Dr. Raimundas Kaminskas