Pokalbis su Vilniaus universiteto ekonomiste
Šių metų rugsėjį Lietuvos statistikos departamentas fiksavo didžiausią išankstinę metinę infliaciją per 26 metus – 22,5 proc. Ir nors spalio mėnesį ji kiek sumažėjo (iki 22 proc.), nė vienas ekonomistas nedrįsta sakyti, kad jau pasiekėme lūžio tašką. Elektros kainos, šių metų vasarą pakilusios į kadaise sunkiai įsivaizduojamas aukštumas, rudenį jau pradėjo kristi, tačiau tai daugiausia lėmė užsipildžiusios dujų saugyklos ir šiltas ruduo.
Tikrai negalime žinoti, kokia bus žiema. Vyriausybė, pristačiusi 2023 m. biudžeto projektą, pateikė nemažą paketą pagalbos priemonių verslui, tačiau jau dabar girdime, kad jos – per daug universalios, nepritaikytos prie sektorių specifikos. Matome ir valdančiųjų nesutarimus, todėl kyla rizika, kad toks biudžetas, koks yra pasiūlytas, nebus priimtas. Į ką atkreipti dėmesį ir kaip būtų galima veikti efektyviau?
Energijos kainos – vis dar sunkiai prognozuojamos?
Energijos kainos kiek stabilizavosi, tačiau jas prognozuoti ir toliau sunku. Svarbu tai, kad jau galime matyti 2023 m. biudžeto projektą ir vaizdą, kaip Vyriausybė yra nusiteikusi padėti verslui. 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį verslui bus kompensuojama pusė elektros kainos, viršijančios 24 centus už kilovatvalandę, 2023 m. pirmąjį ketvirtį riba kils iki 28 centų. Biudžeto projekte numatytos subsidijos energijai imlioms įmonėms, mokesčių atidėjimas ir paskolos verslui. Neišvengiama reikės tęsti pridėtinės vertės mokesčio lengvatas.
Dauguma verslininkų teigiamai įvertino pasiūlytas priemones. Žinoma, visada norisi daugiau, tačiau ir dabartinis paketas gali padėti. Svarbiausia nepamiršti, kad pagalbos priemonės ir lengvatos negali trukti amžinai. Jau dabar reikia galvoti apie tai, kaip ateityje suvaldyti energijos kainų šuolius. Todėl neišvengiama tiekimo grandinių įvairovės paieška ir investicijos į atsinaujinančią energetiką.
Darbo rinka – ar pastebime pokyčius?
Iki šių metų vasaros, kai žaibiškai pradėjo kilti energijos kaina, dauguma sutiktų įmonių atstovų kaip didžiausią problemą įvardydavo darbuotojų trūkumą. Nepatyrę, neturintys reikiamų įgūdžių, neatsakingai žiūrintys į darbą, bet reikalaujantys didelių atlyginimų – toks buvo daugelio įmonių piešiamas darbo rinkos siūlomų darbuotojų paveikslas.
Vienas iš akivaizdaus darbuotojų trūkumo įrodymų – darbo skelbimai visur: lauko reklamose, socialiniuose tinkluose, visuomeniniame transporte. Nedarbo lygis Lietuvoje 2022 m. antrąjį ketvirtį sumažėjo iki 5,2 proc. (nuo 6,2 proc. – pirmąjį ketvirtį), o tokio Lietuvoje nebuvo jau 14 metų. Ir nors oficialių trečiojo ketvirčio duomenų neturime, galime spėti, kad jie neberodys tokios tendencijos.
Daugelis įmonių dėl išaugusių energijos kainų mažina gamybos apimtis. Artėjant žiemai, galime sulaukti daugiau pabėgėlių iš Ukrainos, o tai reikš, kad sumažėjo darbo vietų pasiūla ir padidėjo paklausa, kas ir didina nedarbo lygį. Taigi, jei planuojate ieškoti darbuotojų, įvertinkite, ar galite luktelėti dar keletą mėnesių. Šis laikas su galbūt papildomomis motyvacijos priemonėmis esamiems darbuotojams gali padėti įmonei vėliau surasti tiek geresnės kvalifikacijos, tiek labiau motyvuotų ir mažesnio atlygio besitikinčių darbuotojų.
Realusis darbo užmokestis – ką mums tai reiškia?
Estų „Luminor“ suskaičiavo, kad realusis darbo užmokestis Lietuvoje ir Estijoje pirmą kartą nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų susilygino. 2022 m. antrąjį ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Estijoje buvo beveik 1 700 eurų, o Lietuvoje faktinis vidutinis darbo užmokestis – beveik 1 400 eurų. Dėl skirtingai skaičiuojamų su darbo santykiais susijusių mokesčių palyginimui naudojami šie skaičiai. Taigi skirtumas tarp darbo užmokesčio šalyse išlieka, tačiau faktinis kainų lygis Estijoje yra 22 proc. didesnis nei Lietuvoje, todėl perkamoji galia abiejose šalyse susilygino.
Ar dalis verslų, galbūt šio fakto nežinodama, tačiau jausdama gyventojų perkamosios galios augimą, didino kainas Lietuvoje? Tikėtina, kad taip galėjo nutikti. Tai ir sukėlė didesnį nei vidutiniškai Europos Sąjungoje infliacijos augimą, neparemtą jokiais objektyviais argumentais. Tačiau, jei pasitvirtins prognozės dėl nedarbo lygio augimo, tai lems ir perkamosios galios kritimą. Todėl verslas, kuris nepagrįstai didino kainas, bus priverstas vėl jas mažinti. Galbūt jau turime ruoštis mažinti kainas?
Palūkanų normos – kiek jas dar didins Europos centrinis bankas?
Rugsėjį Europos centrinis bankas padidino euro zonos palūkanų normas 0,75 proc. Tą patį pakartojo ir spalį. Gal sulauksime dar vieno padidinimo. Toks didinimas turi mažinti augančią infliaciją, grąžinti euro, kurio kursas pirmą kartą istorijoje nukrito žemiau nei JAV doleris, konkurencingumą. Tačiau galime nesunkiai suskaičiuoti, kiek jau įvykę ir dar planuojami palūkanų normų pasikeitimai padidins vidutinę paskolos mokėtojo įmoką. Ir tai yra tos sumos, kurių vidutinis Lietuvos namų ūkis nebeskirs vartojimui, tikėtina, atsisakydamas nebūtinų prekių ir paslaugų. Taigi, jeigu jūsų verslas veikia ten, kur klientai gali kažko atsisakyti, reikia galvoti, kaip su tuo teks gyventi (o gal išgyventi), nes panašu, kad šis pokytis gali trukti ne tik šią žiemą.
Į ką reikėtų kreipti dėmesį konkrečiai įmonei?
Išsirinkite sau skaudžiausias temas. Vieniems tai bus energetika, kitiems – darbuotojų trūkumas, tretiems – investicijų į Lietuvą mažėjimas. Priklausomai nuo „skaudulio“, galima rasti nemažai būdų jį įveikti. Svarbu, kad skirtumėte laiko domėtis, ką ir kaip šioje srityje daro kiti. Ir ne tik čia, šalia, bet ir kitur pasaulyje. Juk visada lengviau dviratį nukopijuoti, o ne jį išrasti iš naujo.
Dr. Živilė Simonaitytė
Autorė yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dėstytoja