Kalbamės su disidente Nijole Sadūnaite
Neseniai Vilniuje buvo paminėtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus įsteigimo 30-metis. Buvote tarp tų, kurie dalijosi prisiminimais iš šios sovietų žiaurumo simboliu tapusios vietos, nes muziejus – vienintelis toks Baltijos šalyse, įkurtas KGB rūmų pastate, kur buvo kankinami ir žudomi žmonės?
Nebuvau pakviesta. Apie šį minėjimą iš jūsų pirmą kartą išgirdau.
Bet juk Jūs geriau už bet kokį minėjime pasisakiusį valdininką ar seimūną galėjote pakalbėti, nes buvote ne tik kalinama šiame KGB rūmų pusrūsyje buvusiame kalėjime-tardymo izoliatoriuje, bet ir dar visai neseniai vesdavote ekskursijas po šį kraupų muziejų.
– Ekskursijas, kai kas nors paprašo, kartais vedu ne visame muziejuje, tik KGB rūsiuose, tai yra buvusiame tardymo izoliatoriuje. Pavyzdžiui, paskutinį kartą po šio KGB kalėjimo kameras ekskursiją vedžiau JAV kariuomenės kareiviams, kurie rotacijos principu tarnybą atliko Lietuvoje, taip pat jaunuolių skautų grupei iš Lenkijos.
Už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ dauginimą ir platinimą buvote suimta 1974 m. rugpjūčio 27-ąją. Atsidūrusi kalėjime-tardymo izoliatoriuje, kuriame nuo 1940 m. rudens iki pat 1987 m. buvo kalinami okupacinei valdžiai priešinęsi Lietuvos gyventojai, savo kailiu patyrėte KGB darbo metodus. Ką šiandien pasakytumėte apie tą laiką?
– 1974-1975 metais jie jau nenaudojo kaulų laužymo, nagų lupimo, buvo naudojami chemikalai, narkotikai. Mane, ir ne tik mane, apšvitino toje kampinėje kameroje, kurioje iš pradžių buvau laikoma. Už tos kameros buvo maža patalpa, dabar ten tualetą padarė, o tada ten stovėjo 2 rentgeno aparatai, atsukti į kamerą. Jie mane ten gerą savaitę laikė, nukrito plaukai, numečiau apie 15 kilogramų. Kai jau nebegalėjau paeiti vedama į tardymą, nes mane blaškė nuo sienos iki sienos, tada pervedė į pirmą kamerą. KGB niekada nelaikydavo manęs vienos kameroje – visada pasodindavo kokią nors informatorę. Tą puikiai žinojau ir neužkibdavau ant to jų kabliuko.
Čia, KGB kalėjime, tiek daug šventų žmonių buvo kalinama. Pirmoje kameroje, kur mane išlaikė 10 mėnesių iki teismo ir išsiuntimo į griežto režimo lagerį Mordovijoje, buvo kankinamas partizanų vadas Jonas Žemaitis, čia buvo kalinamas ir labai žiauriai kankinamas legendinis partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurį suėmė 1956 metais, o aš tais metais įstojau į vienuolyną.
Vyskupą Vincentą Borisevičių kankino kitoje kameroje, o vėliau sušaudė. Tos sienos matė tiek drąsių, Lietuvai atsidavusių partizanų. Taigi, man teko būti tokioje šventoje vietoje. Tai lyg Romos koliziejus. Todėl tikėjau, kad Dievas su manimi.
Esate Laisvės premijos laureatė. Ką manote apie Laisvės partijos ir dabartinių liberalkonservatorių šiandien propaguojamas laisves, jėga brukamus įstatymus, tarkime, dėl lyčiai neutralios partnerystės?
– Tai, ką jie daro, yra protu nesuprantami dalykai: nėra tėvo, nėra mamos, bet yra du tėvai ar dvi mamos, o visi tie vaikams peršami pasiūlymai dėl galimybės pasirinkti lytį išvis be komentarų. Čia baisiau nei fašizmas ir komunizmas kartu paėmus. Nes komunistiniai kagėbistai kalindami, tremdami, žudydami mus darė šventaisiais, kankiniais už tikėjimą, už Tėvynės laisvę. O šitie kuo dabar nori paversti žmones? Būtybėmis be Tėvynės, be tradicijų, be šeimos, be Dievo, kuris sukūrė vyrą ir moterį? Visa tai yra prieš Dievo kūrybą, nes Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, ne Adomą ir Adomą. Bet, jeigu Adomas nori gyventi su Adomu, tegul gyvena, niekas juk nelenda į jų miegamuosius, tai yra asmeninis jų reikalas. Bet norėti, kad toks palaidas gyvenimas, einantis prieš žmogaus prigimtį, būtų įteisintas – visai kas kita. Tai šeimos griovimas, o šeimos griovimas yra ir Tautos griovimas. Tie, kurie griauna šeimą, yra tautos duobkasiai, tikrąja to žodžio prasme.