Eilėraščių rinkinys. Kaunas, 2022, 434 p.
Autoriaus žodis
Kai už nugaros palieka tiek daug metų laiptelių, tikrai yra nuo ko pasidairyti. Juk tokia įvairi praeities panorama atsiveria. Gaila tik, kad ne viską gali gerai pamatyti, mažesni keliai ir takai susilieja į rūką ir pasislepia už horizonto. Gerai, jeigu lieka kas nors užrašyta, nufotografuota arba įstrigę kitų atmintyje. Galima surinkti atsiminimus, faktus į vieną knygą, galima surinkti į vieną albumą įsimintiniausias gyvenimo nuotraukas. Bet jos vargu ar atskleis to laiko mintis, jausmus, išgyvenimus. Manau, kad savotiškai praeities gyvenimą, mąstymą, matymą ir jausmus gali atskleisti parašyti eilėraščiai. Juk jie – tai kaip jausmai – išgyvenimų dienoraštis.
Žinoma, poetiniai paveikslai nebūtinai atitinka tikrus faktus, tad jų nereikia tapatinti su autoriaus tos ar kitos dienos tikrove, asmenišku gyvenimu. Juk ir dailininkas paveikslo charakterio, nuotaikos paryškinimui nebūtinai medį nutapo vien žalia spalva. Įvairiais metais rašytuose, net tam pačiam metų laikui skirtuose eilėraščiuose laukų žydėjimui ar lapų kritimui apibūdinti randa vis kitus posakius, kitus įvaizdžius, pastebi naujas spalvas, detales. Liko daug nugyventų pavasarių, jie visi buvo kitokie. Dabar skaitai, mintimis grįžti į praeitį ir galvoji – ar tikrai jie tokie buvo? Ta istorinė eilėraščių seka savotiškai net ramina – žiūrėk, žmogau, kiek grožio buvo, kiek daug nuostabių akimirkų tau buvo skirta.
Sudarydamas šį rinkinį, stengiausi atrinkti atskirų metų charakteringiausius eilėraščius, kurie parodytų, kuo tais metais gyvenau, kuo žavėjausi, gėrėjausi ir dėl ko skaudžiau išgyvenau. Dalis eilėraščių jau buvo skelbti anksčiau išleistose knygose. Bet mano knygų tiražai buvo tikrai nedideli, o pačios knygos plačiai išsibarstė.
Norėjau, kad šis rinkinys nors kiek pilniau aprėptų visą mano kūrybą, jos kitimą. Gyvenant keitėsi, plėtėsi ir draugų, pažįstamų žmonių ratas. Norisi ir jiems padovanoti, palikti šį eilėraščių rinkinį, savo poetinių jausmų, spalvų gamą. Žinoma, ji nėra pilna, juk nesutalpinsi tiek daug metų ir juose buvusių išgyvenimų į vieną knygą. Visko tikrai nesutalpinsi, kaip ir visų parašytų eilėraščių. Gal čia bus tik kokia penktoji ar šeštoji dalis. Bet ir tai, manau, jau daug, jau pakanka, nes kelis dešimtmečius rašant labai sunku išvengti pasikartojimų.
Jeigu kam nors atmintyje įstrigs tik vienas ar kitas eilėraštis, tai ir tai gerai. Tiek daug yra dešimtis kartų geriau parašytų. Tik šie yra mano. Gal kuriam vaikaičiui bus įdomu, o gal ir šiaip kam nors užklius iš kaimo kilusio signataro kūryba. Būtų gerai, kad mano akimis pamatytas Lietuvos laukų, pievų, upių ir dangaus grožis tada nušvistų ta pačia spalva, kurią ir aš tada mačiau.
Taip, buvo daug kelių ir takų, tiesių ir vingiuotų, platesnių ir siaurų, lygesnių ir duobėtų, sausų ir klampių. Visokiais teko eiti. Bet visi turėjo ir savo pakeles, buvo kaimai ir sodybos, kuriose gyveno žmonės. Buvo laukai, miškai ir pievos, buvo medžių, krūmokšnių ir gėlių. Juk laukų, pakelių gėlės yra pačios gražiausios, glostytos ir nuglostytos pėsčiųjų ir važiuotų keleivių akimis. Nemažai jų eilėraščiais surinkau. Jomis ir dalijuosi.
Už išleistą eilėraščių rinkinį nuoširdžiai dėkoju mielam bičiuliui Gintarui Karlauskui, kuris ėmėsi nelengvų praktinių organizacinių ir kitų darbų, kad pateiktas mano rankraštis taptų knyga, bei VšĮ „Raudondvario dvaras“ direktorei Snieguolei Navickienei. Dėkoju ir žmonai Simonai, kuri paragino tokį rinkinį išleisti, nes anksčiau parašyti eilėraščiai daugeliui yra nežinomi arba jau ir pamiršti. Taip pat dėkoju mielai redaktorei Vilijai Dobrovolskienei ir kitiems talkininkams, kurie padėjo, kad savo kūryba galėčiau pasidalinti ir su kitais, kad mano mintys galėtų gyventi, šildyti žmones ir po manęs.
„Mokslo Lietuvos“ pastaba: Kovo 11-osios Akto signataras, technikos mokslų daktaras, išradimų autorius, poetas ir fotomenininkas Leonas Milčius gruodžio 11 d. pasitinka 80-ąsias gimimo metines. Sveikiname.