Kitą kartą buvo tokia įdomi mokslo istorijos šalis. Joje, kaip ir kitose šalyse, gyveno įvairiausi žmonės, tačiau įdomių žmonių buvo kur kas daugiau, nei kitur. Kaip ir visose pasakų šalyse, čia gyveno pasakų Bobutė, turinti šiek tiek raganiškų savybių. Ji sugebėdavo kiaurai visus permatyti ir apie kiekvieną savo šalies gyventoją galėdavo papasakoti labai daug. Sugalvojo ji kartą papasakoti apie skirtingų mokslininkų skirtingas knygas.
– Visai įdomūs dalykai prasidėjo mano šalyje, – sakė Bobutė, kai normalaus dydžio mokslininkė (sutrumpintai – NDM) pradėjo tyrinėti tikrai didelio, pasaulinio lygio mokslininko P. kultūrinį palikimą. Ir būtent tą jo dalį, apie kurią iki jos niekas nieko nežinojo. Betyrinėdama ji nutarė iš naujo peržvelgti jo biografiją ir mokslinius darbus. Mokslininkė labai nustebo, kad kai kurios labai įdomios jo gyvenimo detalės nutylėtos ir Lietuvos mokslo istorijoje jam priskirta gana kukli vieta, nors jo mokslinė veikla verta gerokai didesnio dėmesio, nei Lietuvoje labai išgarsinto tos pačios srities mokslininko T.
„Kodėl taip yra?“ – mąstė NDM. Paaiškėjo, kad priežasčių yra kelios, bet pagrindinė ta, kad sovietmečiu P. nenorėjo sutikti su mokslo ideologizavimu, todėl apie jį buvo arba visai nutylima, arba pasakoma labai nedaug. Tuo tarpu T., kuris sutiko padaryti nemažai ideologinių paslaugų sovietų valdžiai, ilgą laiką buvo labai aukštinamas.
Labai įdomūs, beveik dramatiški dalykai prasidėjo, kai pasirodė NDM knyga apie P. Ja labai pasibaisėjo didelis mokslininkas (DM), retkarčiais apsilankantis ir mokslo istorijos šalyje:
– Kaip gali kažkokia NDM drįsti vertinti ir žeminti T. rangą? Kas čia dėsis, jei šitaip leisime visokioms NDM laisvai reikštis? Tuomet ir mano rangą kas nors kada nors sugalvos sumažinti? Neleisiu! Jokių demokratijų! Turiu greitai parašyti knygą apie T. ir ne tik sugrąžinti, bet ir dar aukščiau kilstelti jo rangą. Jau kaip trenksiu tą knygą, tai visi išsižios. Rašyti reikia labai solidžiai, t. y. prirašyti daug daug puslapių. Tačiau kitaip nei sovietmečiu, kad nebūtų net abejojančių, reikia kažką originalaus sugalvoti. Eureka! Įrodysiu, kad T. sovietmečiu buvo skriaudžiamas daugiau nei P. Kai atitrenksiu tą storą knygą, tai visas NDM rašymas nublanks. Didelis mokslininkas turi parašyti didelę knygą. Tokią pamatę, žmonės neabejos T. didumu, o ir mano paties reikšmė bei rangas dar labiau padidės!
Tačiau padėtis gerokai susikomplikavo, kai į mokslo istorijos šalį įsiveržė labai smarki moteris (LSM). Ji apsidairė ir nusprendusi, kad čia – visai įdomu, liko gyventi. Kaip ir daugelis smarkių moterų, ji buvo šiek tiek keistoka. Smarkios moterys šoka, dainuoja, žaidžia futbolą arba boksuojasi. O ši labai mėgo sėdėti archyvuose, iš kurių ištraukdavo daug įdomių faktų. Tiesa, ji mėgo ir boksuotis, tik ne kumščiais, o archyvų duomenimis. O tai dažnokai yra dar baisiau. Be to, ji nepamiršo ir futbolo, kurį žaidė paauglystėje. Todėl ir dabar kai ką negailestingai apspardydavo.
– Ką darysi, – atsiduso Bobutė. – Visokių charakterių pilnos visos šalys. Vis tik man įdomesnė LSM archyvinė, o ne „sportinė“ veikla. Taigi ji atrado, kad apie T. buvo primeluota daugiau, nei manyta. O kai kurie įvykiai, vykę jo aplinkoje, kelia negražių įtarimų.
– Po velniais! – pasipiktino DM. – Neužteko man vienos bjaurybės, tai dar antra išlindo! Kaip man dabar savo knygą toliau rašyti? Sugalvojau! Pritaikysiu mokslinį anihiliacijos metodą: abi bjaurybės išnyksta iš mano akiračio, pavirsdamos į nieką. Nieko apie jų darbus nerašysiu. Jeigu jas pacituočiau savo knygoje, tektų jų darbus aptarinėti ir įrodinėti, kad jos – neteisios, bet vis tiek kas nors gali mano rašymu po tokių citavimų suabejoti. O kai jų nėra – jokių abejonių, kad aš – teisus. Kas šiais laikais svarbiausia? Citavimas! Jeigu tavęs necituoja, vadinasi, esi nežymus arba nevertas dėmesio… Be to, reikia galvoti ir apie knygos pristatymą. Jei jos ateis į pristatymą, tai kas žino, kokius klausimus pateiks ir ką prišnekės. Bet aš paaiškinsiu gerbiamai publikai, kad jos įsižeidė, nepatekusios į tokią gerbtiną knygą, todėl ir sako, kad aš neteisus…
Pasirodė įspūdingas veikalas. Tokio storumo, kad galėtų pretenduoti į visų laikų storiausią lietuvišką biografinį veikalą. Ne juokai – du tomai, iš viso – beveik 1 400 psl. Akivaizdu, kad DM nepamiršo, jog mokėsi dialektinio materializmo, kuris teigia, kad kiekybė perauga į kokybę.
– Aš tai žinau, – pasigyrė Bobutė, – kokios kokybės ši knyga, nes viską regiu savo šiek tiek raganiškomis akimis ir mąstau ne pagal visuotinai priimtą šabloną. Vis tik man labai smalsu, ką galvoja kiti mokslo istorijos šalies gyventojai? Ypač tie, kurie yra susidūrę su mokslininko T. veikla ir yra raštu savo mintis išdėstę. Reikia prašyti, kad NDM tą knygą panagrinėtų.
– Kuo aš nusikaltau? – pasibaisėjo NDM, išgirdusi Bobutės prašymą. – Ar įsivaizduojate, kiek laiko man reikės tokiai storybei išnagrinėti? Galiu pasakyti tik tiek, kad DM planas – labai gudrus: niekas nesiims nagrinėti tokio storumo knygą. Šie du tomai – tik pavartyti, pasigėrėti geru popieriumi ir viena kita nuotrauka.
Vis tik Bobutė nuo NDM įkyriai neatstojo, tuomet NDM kilo visai nebloga mintis:
– Gerai, – pasakė ji, – aš taip pat panaudosiu vieną mokslinį metodą, labai tinkamą didelėms biologinėms apimtims analizuoti – bioindikaciją. Norint pasakyti, kokios kokybės yra mus supanti aplinka, nebūtina nagrinėti absoliučiai visų ten esančių gyvūnų, augalų, dirvožemio, vandens ir kitų rodiklių. Užtenka pasirinkti keletą, o kartais ir vieno rodiklio gali užtekti. Taigi pasirenku iš knygos bet kurį skyrių, jį išnagrinėju, o jūs galėsite pati padaryti išvadas apie likusias knygos dalis.
Koks čia skyrius pasitaikė visai atsitiktinai? Labai įdomus. Net įtariu, kad Bobutė specialiai, kažkaip raganiškai man jį pakišo. Pasirinkto skyriaus pavadinimas žadėjo papasakoti apie T. persekiojimą ir net terorizavimą dviejų okupacijų metais. Tačiau, skubėdamas mušti knygų storumo rekordus, DM nepastebėjo, kad skyriaus antraštė neatitinka turinio, nes jame kalbama tik apie vieną okupacijos periodą. Akivaizdu, kad DM nežino sąvokos „teroras“ reikšmės, nes jo ir nebuvo T. gyvenime aprašytu periodu. Bet užtat kaip skamba – teroras – tai oho-ho! Tiems, kurie skaito tik antraštes, pavadinimas bus pritrenkiantis – ims gailėtis ir gerbti kankinį T. O tai ir yra vienas iš svarbiausių DM knygos uždavinių.
Nagrinėjant šį skyrių, tampa aiškus ir knygos storumo fenomenas. Rašoma, kaip buvo persekiojami ir kiti asmenys, buvę šalia T. Tokių – nemažai, todėl ir nemažas papildomas puslapių skaičius susidaro. Nesvarbu, kad jų persekiojimas visai nesusijęs su T., bet kodėl nepraplėtus knygos? Galima ir smulkmeniškai pasakoti tai, ką visa vyresnioji karta puikiai žino – apie daugelio persekiotų inteligentų ir mokslininkų likimus. Vėlgi – tai ne apie T., tačiau puikiai praplečia puslapių skaičių, nes skriaudžiamų mokslininkų ir inteligentų buvo daug. Dargi galima pamiršti, kad ką tik citavai vieno autoriaus žodžius apie sovietmečio blogybes, o pamiršęs net tame pačiame puslapyje įdėti.
Yra dar vienas labai puikus knygos išplėtimo būdas, primenantis sovietmečio papročius ir anekdotus. Žinome, kaip būdavo gerbiami žmonės, kurie matė Leniną. Apie tai buvo pasakojama ir pasakojama. Keista, bet, metams bėgant, Leniną mačiusių vis daugėjo ir daugėjo, nors turėjo būti atvirkščiai. Apsimokėdavo taip elgtis ir „mačiusieji“ neatsispirdavo garbingai laikmečio madai. Yra toks šaunus anekdotas apie pirmąjį „subotniką“ (šeštadieninę lenininę talką). Yra nuotrauka, kurioje įamžintas Vladimiras Iljičius, tempiantis ant savo pečių rąstą su kokiais 6 ar 8 pagalbininkais. Kai po daugybės metų kažkas panoro pakalbinti tuos Lenino pagalbininkus, tai išaiškėjo, kad jų yra tiek, jog rąstas turėjo būti maždaug tokio ilgio, kaip atstumas nuo Piterio iki Vladivostoko.
O kam čia tie anekdotai? Daugelis puikiai atmena, koks populiarus sovietmečiu buvo T. Ne Leninas, bet netoli to. Tad labai apsimokėdavo ir būdavo garbinga apie jį rašyti. Pats T. savo populiarumu taip pat labai rūpinosi. Jei nuspręsdavo, kad jau senokai spaudos puslapiuose buvo apie jį rašyta, ateidavo į kokio nors žurnalo redakciją ir paprašydavo iš jo paimti interviu. Suprantama, redakcija tą su džiaugsmu padarydavo.
Atkovojus antrąją Lietuvos Nepriklausomybę, daugelis vėl ir vėl rašė tuomet labai aktualia tema – apie persekiotus sovietų laikais. Prirašė ir apie vargšo T. kančias sovietmečiu, nes jis, pasirodo, buvo labai persekiojamas.
Bet kas būtų, jei įlįstume į pirminius šaltinius – to meto mokslinius žurnalus ir jais remdamiesi papasakotume apie T. persekiojimą. Na, jau ne! Ir tekstas žiauriai sutrumpėtų, ir taptų aišku, kad T. buvo tik nepavojingai krepštelėtas, o ne aršiai puolamas, kaip rašo DM. Tegul į tuos žurnalus kiša savo nosis tokios kvailės, kaip NDM ir LSM. Nagrinėjant pirminius šaltinius, užtektų kelių eilučių teksto, o dabar – štai kiek puikiai pricituotų! Nežinančiam atrodys, jei tiek autorių rašė tą patį, vadinasi – teisybė. Negali būti tiek daug meluojančių! Todėl idėja pasiskolinta iš praėjusio laiko, ištempiant persekiojimo „rąstą“ nuo Piterio iki Vladivostoko!
– Mano nuomone, – tęsė NDM, – persekiojami buvo ne visi, o skundžiamų ir sekamų – daugybė. Tokia buvo sovietinė tikrovė – budrios, saugančios nuo paklydimų akys. Netgi tokį valdžiai atsidavusį veikėją, kaip Antaną Venclovą, kaip šneka pikti liežuviai, budriai saugojo jo namo antro aukšto gyventojai. Tuo tarpu skriaudžiamasis mokslininkas T. pats prisikvietė į savo šeimą persekiotoją, tad valdžiai buvo ramu. O būsimąjį skundiką, kaip geriausią savo mokinį, T. iškėlė aukštai virš visų. Mokinys, pasirodo, buvo tikrai ne pėsčias: sugalvojo užimti mokytojo turėtas vietas. Tačiau tie mokinio skundai – ne sovietų valdžios veiksmai, o mokinio „uoli veikla“. Nukentėjo pats mokinys.
O kaip su teksto logika? Tiek persekiotas, netgi terorizuotas, T. neatsidūrė už Uralo – žemės galo, neprarado darbo, o atvirkščiai – vis kilo aukštyn karjeros laiptais. Gavo juodą „Volgą“ su asmeniniu vairuotoju vežioti į darbą. Ir ne vien į darbą. Darbui skirti atstumai – tikrai įstabūs, virš 200 km. Ar ne per brangu? Geram vyrui, uoliai padėjusiam sovietų valdžiai jai sunkiausiu metu, įsitvirtinant ir diegiant naujo gyvenimo ideologijas Lietuvoje, – ne per brangu. Tokios paslaugos – nepamirštamos. Po to jis galėdavo net studentus Kalėdų proga pasveikinti. Tegul vaizduoja demokratą. Žinome, kad vėl bus patikimas, jei reikės.
– Ai, Bobute, iš manęs užteks tiek, kiek pasakiau, nebūtinai aš viską privalau išblusinėti, – nebeištvėrė NDM. – Nes knyga parašyta labai nuobodžiai. Gaila laiko, kai tiek daug įdomių knygų – dar neskaitytų… Bet vienam svarbiam atvejui ji gali būti labai naudinga. Jei, tarkim, į jūsų butą ar namą įsibrovė plėšikas. Šaunamojo ginklo jūs neturite, o durti peiliu nemokate. Griebiate pirmą knygos tomą ir trenkiate plėšikui per galvą. Smūgis – stiprus, nes įrankis – solidžiai sunkus. Plėšikas nuvirsta, bet bando stotis. Tuomet griebiate antrą tomą ir dar kartą trenkiate. Plėšikas guli be sąmonės, o jūs ramiai skambinate policijai. Ir galvojate: ak, kaip puiku, kad tos abi knygos buvo po ranka! Pasaką užrašė L. P.