Žmonijos dauguma gyvena penkiuose žemynuose. Kiekviename jų labai skiriasi klimatinės sąlygos, dirvožemio struktūra, augalų ir gyvūnų įvairovė, paviršiaus reljefas, jau nė nekalbant apie politinę ir kultūrinę situaciją. Skirtinga ir juose gyvenančių žmonių išvaizda: ūgis, odos spalva, veido bruožai. Vieni jų – baltaodžiai, kiti – geltonodžiai, juodaodžiai, turintys rudą arba net rausvą odos spalvą. Indėnų nesupainiosi su Australijos čiabuviais, afrikiečių – su japonais arba korėjiečiais. Labai skiriasi ir jų gimtosios kalbos garsai, net kalbėjimo tempas ir intonacija. Dar labiau skiriasi jų tautinės kultūros paveldas, net bendravimo stilius.
Niekas nepaneigs, kad įvairių rasių ir tautų atstovai patogiausiai jaučiasi savo klimato zonoje ir jos nulemtoje gamtinėje aplinkoje. Turime visiškai skirtingus mitybos, darbo ir visos kitos elgsenos įpročius. Vargu ar kas nors puls įrodinėti, kad eskimai ir nencai lengvai prisitaikys gyventi Afrikoje, kažkur jos pusiaujo klimato zonoje, o afrikiečiai masiškai trauks gyventi į tundrą arba Arkties pakrantes. Pasaulyje yra daugybė skirtingų kalbų ir tarmių. Visa tai daro pasaulį labai įdomų savo įvairove, tik labai pamažu pradedantį suvokti bendrą atsakomybę už planetos likimą.
Kol žmonija neturėjo tokių mobilumo priemonių, kurios leidžia per kelias valandas atsidurti kitame žemyne, kol nebuvo ir tokio informacijos srauto, kuris beveik akimirksniu supažindina su viso pasaulio įvykių įvairove, jai buvo daug sunkiau suvokti bendras planetos problemas (klimato kaitos ar žmonijos saugumo situacijos pokyčius). Vargu ar eilinis afrikietis galėjo pajausti, ką reiškia gamtinės aplinkos kitimas Sibiro taigoje ar Meksikos atogrąžose – būtent jo paties kraštui. Tolimųjų Rytų bendruomenės nesijaudino dėl ryškių klimato pakyčių, atsirandančių siaubingu tempu kertant Meksikos džiungles. Nelabai žmones ir šiandien jaudina net gentinių ar religinių žudynių, vykstančių už kelių tūkstančių mylių nuo jų namų, pasekmės. Nors dabar pasaulis smarkiai keičiasi, bendrų sprendimų būtinybė vis dar nėra įsisąmoninta. Jei galingas žemės drebėjimas įvyksta Japonijoje, vargu ar daug Argentinos ar Turkijos gyventojų pagalvoja, kad netrukus tai gali įvykti ir po jų kojomis.
Rytas… kažkur Žiežmariuose, o gal Veisiejuose, gal Kretingoje, o gal Krekenavoje. Į darbą besiruošiantis žmogus skutasi ir staiga išgirsta pranešimą apie milžinišką žemės drebėjimą Turkijoje, ką tik nusinešusį keliolikos tūkstančių žmonių gyvybes ir dar didesnį skaičių, įkalintą griuvėsiuose. Diktorius kviečia visus, kas tik gali, atvykti į pagalbą nukentėjusiam regionui. Pasigirsta širdį draskantis artimųjų ką tik netekusios moters klyksmas. Sudreba skustuvą laikanti ranka ir žmogus gal Žiežmariuose, o gal Krekenavoje pajunta, kad įsipjovė žandą.
Ką jis dabar daro, ko griebiasi pirmiausia? Gal puola skambinti tarptautinei pagalbos organizacijai ir teiraujasi, kas telkia savanorius? O gal pirmiausia bando sustabdyti savo žando kraujavimą, nes gali ir privalo tai padaryti pats? Tuo pat metu žūstančiais griuvėsiuose jau rūpinasi specialiosios tarnybos, budinčios nukentėjusioje vietovėje. Dauguma šią kraupią žinią išgirdusių žmonių suvokia, kad, jei jie net dabar pasiūlytų savo pagalbą, nelaimės vietoje atsidurtų jau labai pavėlavę.
Gal tai skamba labai ciniškai, tačiau ar imasi kokių nors konkrečių veiksmų argentinietis, ryto pranešimuose išgirdęs apie tai, kad Ukrainos sostinė po Rusijos raketų antpuolio vėl liko be elektros, šilumos ir dujų tiekimo? Ir jį galima suprasti, nes jis net nežino šio nusikaltimo priežasčių ir aplinkybių. Deja, nieko nesiims ir tūkstančiai danų, belgų ar vokiečių, nors kartais rusiškų raketų švilpimą jie jau gali išgirsti ne tik per radijo garsiakalbius. Tačiau, štai sulaukę kvietimo atvykti atostogauti į Nidą ar gavę pasiūlymą steigti įmonę Klaipėdoje, neretai nusprendžia, kad tai – netikslinga, nes, anot jų, ten vyksta karas. Ir labai nelengva jiems išaiškinti, kad tas karas vyksta už daugiau kaip tūkstančio kilometrų, o ne Baltijos valstybėse.
Nepadės net žemėlapio rodymas, nes Vakarų ar Vidurio Europos valstybių gyventojai rytinės Europos žemes iki šiol laiko Rusijos įtakos zona. Todėl jie dažnai viską, kas ten vyksta, traktuoja vos ne kaip Rusijos vidaus reikalus. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vyko Holodomoras – kelių milijonų ukrainiečių marinimas badu. Lietuvoje kelis pokario dešimtmečius vyko šimtų tūkstančių šeimų trėmimas į Sibirą ar prie Ledjūrio. Bet kas dėl to nuoširdžiai jaudinosi Prancūzijoje ar Švedijoje? Net tada, kai jau mūsų laikmečiu Rusijos tankai važiavo link Lietuvos televizijos rūmų arba suko ratus aplink mūsų Aukščiausiąją Tarybą, ar kitų valstybių visuomenė suvokė, kas ten vyksta? Todėl nereikia stebėtis, kad iki šiol Antrojo pasaulinio karo priežastys vertinamos vienpusiškai – kaip vokiškųjų nacių ideologijos pasekmė. Tuo tarpu viską pakeliui žvėriškai naikinę sovietų daliniai iki šiol Vakarų šalių vadovėliuose pristatomi kaip… sąjungininkai kovoje su hitlerizmu, o ne kaip karą sukėlusios šalies atstovai.
Iki šiol tebegyvename pasaulyje, kuriame visuomenė, pradedant fabriko darbininku, pradinės mokyklos mokytoju, gatvės muzikantu ir baigiant ministru, vadovaujasi nuo pokario išlikusiu istorijos suvokimu. Tik išvydęs Bučos žudynių aukas, toks ministras pradeda suprasti, kad jo turimi vaizdiniai yra nepilni, kad pavojus jo paties šaliai darosi vis didesnis, kad jokie telefoniniai pokalbiai su civilius gyventojus žudančios ar įmonių, kuriose jie iki šiol dirbo, naikinančios gaujos atstovais siekių nepakeis.
Į nieko jam nenusikaltusios tautos žemę atsiųstas kareivis šaudo į praeivius, laužia privačių namų bei butų duris ir grobia jų gyventojų turtą įsitikinęs, kad dabar čia viskas priklauso tik jam, bet niekaip nesuvokia, kad jis – karo nusikaltėlis. O Prancūzijos prezidentas iki šiol vis dar aiškina, kad Rusijos pralaimėjimas turėtų neigiamą atspalvį Rusijos „veidui“. Štai tokie dvigubi įvaizdžiai iki šiol lemia daugelio vakariečių nuostatas: žudyti ukrainiečius – Rusijos „vidaus reikalas“, o gynyba nuo Rusijos – kenkia jos „autoritetui“, todėl su užpuolikais reikia „derėtis“, gal net perleidžiant jiems savo tautos namų žemės gabalą. Kai V. Zelenskis pasiūlė Prancūzijos vadovui pirmiausia pačiam apsispręsti, kurį savo valstybės regioną jis tokiu atveju perduotų Rusijai, 1977 metų pabaigoje, t. y. po daugiau kaip trijų dešimtmečių nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, gimęs E. Makronas jo vis tiek nesuprato. Jis ir toliau skambins V. Putinui.
Tačiau šių dienų pasaulyje, kuriame nėra jokio realiai veikiančio karinius konfliktus stabdančio ir diplomatinėmis priemonėmis tarptautinius konfliktus sprendžiančio mechanizmo, kuriame įtaką pasaulyje, jį vėl persidalijant, lemia valstybės teritorijos dydis, jos gyventojų skaičius ir ekonominė galia, vis labiau stiprėja pasaulio suvienodinimo ir net jo visiškos niveliacijos siekiai. Labai primityviomis, o neretai ir itin įžūliomis bei žiauriomis priemonėmis bandoma įtikinti, kad kultūrinė pasaulio įvairovė – nebevertinga. Dabartiniame pasaulyje vis labiau garbinama tarptautinė gyventojų migracija jau pristatoma kaip visų socialinių problemų sprendimo priemonė. Vienintelė pasaulio gyventojų pavertimo klajokliais kliūtimi lieka kultūrinis paveldas, net mitybos įpročiai. Iš pokario išeivijos bangos atstovų esu išgirdęs labai savitą ir taiklų posakį: „Skrandis nutautėja vėliausiai.“
Dabar jau nebegalima nematyti vis įžūliau įgyvendinamų užmačių – sunaikinti visai dabartinei žmonijos kartai iki šiol esminę įtaką dariusią Europos kultūrą. Vis įžūlesni bandymai neigiamai vertinti baltaodžių rasę, prikišant jai visas žmonijos raidos problemas. Tai jau galime pamatyti net kasdienybėje. Vieną sekmadienio rytą, vykstant į Mišias bažnyčioje, esančioje dabar juodaodžių dominuojamoje apylinkėje, iš kažkurios tarpuvartės iššoko vyriokas su akmeniu rankoje, grasinantis išdaužti automobilio stiklą. Jis rėkė: „Tu, baltasis, neturi teisės važiuoti per mūsų rajoną. Jūs mus buvote pavertę vergais… Mes jums to niekada neatleisime!“ Su dideliu vargu pavyko jį įtikinti, kad aš – užsienietis, atvykęs iš šalies, kur vergovės niekada nebuvo.
Tačiau tikrai ne visada pavyksta išvengti konfliktų. Naujausias pavyzdys: po futbolo čempionato rungtynių, kurias laimėjo Maroko komanda, didžiulė minia išeivių iš šios Afrikos šalies sukėlė riaušes, niokojo parduotuves, degino automobilius juos priglaudusios šalies sostinėje. Jie taip išreiškė savo požiūrį į vietinius gyventojus. Į Vokietiją ką tik atvykęs išeivis iš musulmoniškos Afrikos valstybės suniokojo krikščioniškos šventovės altorių. Nigerijoje kasdien nužudoma dešimtys krikščionių. Kodėl, už ką?
Jonas Jasaitis