Vienišumas – mūsų amžiaus rykštė, kurią ypač išryškino COVID-19 pandemija. Palyginti su laiku prieš pandemiją, Lietuvoje vienišesnis jaučiasi beveik kas dešimtas, o labiau prislėgtas – beveik kas penktas vyresnis nei 60 metų žmogus. Vienišumo banga pasiekė epidemijos mastą. Didėjant neigiamam vienišumo poveikiui žmonių gerovei ir sveikatos apsaugos biudžetams, valstybės visame pasaulyje imasi kurti vienišumo mažinimo programas.
Vilniaus universiteto tyrėjai – doc. Jekaterina Navickė, stud. Žeimantė Straševičiūtė, dokt. Ignas Brazauskas, doc. Irma Budginaitė-Mačkinė, remdamiesi Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimo (SHARE) duomenimis, praveria tūkstančių 50 ir vyresnių metų amžiaus žmonių duris ir padeda geriau suprasti vienišumo epidemijos veiksnius bei priemones jai įveikti.
Vienišumo mastais Lietuvą lenkia tik Rumunija, Graikija ir Latvija
Vyresnių europiečių tyrimai rodo, kad vienišumo problema gilėja, ypač pasiekus pensinį amžių. Lietuva kitų Europos Sąjungos (ES) šalių kontekste pasižymi dideliu vienišumo pasireiškimu, lyginant 50–64 ir 65 metų bei vyresnių žmonių grupes: egzistuoja daugiau nei trigubas vienišumo atotrūkis tarp šių amžiaus grupių. Vienišumo atotrūkiu Lietuvą lenkia tik Rumunija, Graikija ir Latvija. Mažiausiu vienišumo lygiu tarp vyresnio ir senyvo amžiaus gyventojų ES pasižymi danai, austrai ir suomiai.
„Palyginti su Rytų ir Pietų Europos šalimis, vienišumo jausmas yra mažiau paplitęs Skandinavijos ir Vakarų Europos šalyse, kur labiau išvystytos socialinės, susisiekimo, kultūrinės ir sveikatos paslaugos, daug geresnė vyresnio amžiaus žmonių materialinė padėtis ir pajamų apsauga“, – teigia tyrėja doc. J. Navickė.
Dažniau vienišos jaučiasi moterys. Šie skirtumai atsiranda ne tik dėl psichosocialinių lyčių skirtumų, bet ir dėl to, kad statistiškai moterys gyvena ilgiau negu vyrai, tad jos dažniau lieka vienos senatvėje. „Kalbant apie lyčių skirtumus ir partnerio turėjimą, įdomu tai, kad gyvenimas su kuo nors labiau sumažina vyrų vienišumą nei moterų, o gyvenimas su partneriu turi didesnį apsauginį poveikį negu su suaugusiais vaikais. Tyrimai rodo, kad pandemijos metu moteris labiau psichologiškai veikė pandemijos valdymo priemonės, pavyzdžiui, fizinis izoliavimas, neigiama informacija dėl COVID-19 grėsmių“, – pažymi docentė.
bei vyresnių žmonių grupių.
Žemos pajamos ir blogėjanti sveikata – vienišumo epidemijos palydovai
Kiti svarbūs vienišumo veiksniai – partnerio praradimas dėl mirties ar skyrybų, pajamų sumažėjimas ir sveikatos blogėjimas. Šie elementai gali būti tarpusavyje glaudžiai susiję. Lyginant Baltijos šalis, atsiskleidžia, kad vyresnio amžiaus lietuviai ypač pabrėžia sveikatos įtaką vienišumo jausmo stiprėjimui. 2020–2021 m. tarp svarbiausių vienišumo veiksnių buvo nurodyti sveikatos pablogėjimas, su pandemija susijęs nerimas ir ribojimai. Tarp sveikatos ir vienišumo egzistuoja ir atvirkštinis ryšys: tyrimai Olandijoje parodė, kad vienišumas šiai šaliai gali kainuoti apie 450 milijonų eurų dėl dažnesnių vizitų pas gydytojus, psichikos sveikatos specialistus ir išlaidų vaistams. Vienišumas taip pat didina rūkymą, alkoholinių gėrimų vartojimą ir kitą žalingą elgseną.
Nors lyties ar amžiaus poveikio arba partnerio netekties fakto pakeisti negalima, svarbu atkreipti dėmesį į tuos vienišumo veiksnius, kuriuos galima paveikti,
t. y. vyresnio amžiaus žmonių sveikatą ir pajamų lygį. Lietuva pasižymi prastais vyresnio amžiaus žmonių sveikatos rodikliais ir aukštu skurdo rizikos lygiu tarp pensinio amžiaus žmonių, ypač tarp tų, kurie gyvena vieniši. Žemiau skurdo rizikos ribos 2021 m. gyveno beveik 40 proc. pensinio amžiaus asmenų ir beveik kas antras vienišas asmuo.
Tyrimai rodo, kad pajamos Lietuvoje yra glaudžiai susijusios su vyresnių žmonių subjektyvia gerove, kurią vienišumo jausmas mažina. Didžiausių pajamų grupėje tik apie 2 proc. respondentų patenka į žemos subjektyvios gerovės grupę, o mažiausių pajamų grupėje tokių yra net apie 30 proc. Prasta sveikata ir skurdas riboja Lietuvos vyresnio amžiaus žmonių galimybes bendrauti, mažina jų aktyvumą, didina socialinę vyresnių žmonių atskirtį ir vienišumo jausmą.
Žemas vyresnio amžiaus žmonių aktyvumas ir siauras socialinis tinklas
Prie didesnio vienišumo prisideda ir tai, kad Lietuva pagal vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo būdą yra tarp žemesnio aktyvumo šalių. Aktyvus gyvenimo būdas – savanorystė arba labdaringa veikla, dalyvavimas mokymuose, sportinėje veikloje, narystė socialiniuose ar kitokiuose klubuose, visuomeninėse, bendruomenės ar politinėse organizacijose, knygų, žurnalų ar laikraščių skaitymas ir pan. Tyrimų apžvalga rodo, kad dirbantys priešpensinio ir pensinio amžiaus žmonės pasižymi geresne gerove, fizine bei psichine sveikata tais atvejais, kai darbo vieta yra kokybiška.
Kalbant apie socialinį tinklą, Lietuvos 50-mečiai ir vyresni žmonės turi mažiau jiems svarbių asmenų, lyginant su dauguma kitų ES šalių gyventojų. Situacija Lietuvoje yra tarp keturių prasčiausiųjų Europos Sąjungoje. Esant mažam svarbių asmenų socialiniam ratui, kiekvienas to rato narys yra svarbus, su kiekvienu jų stengiamasi palaikyti glaudesnius ryšius: Lietuvos vyresnio amžiaus respondentai užima septintą vietą pagal bendravimo su jiems svarbiais asmenimis dažnumą. Ryšių su artimais žmonėmis dažnumas nemaža dalimi kompensuoja socialinio tinklo siaurumą ir padeda išlaikyti bendrą pasitenkinimą savo socialiniu tinklu ties ES vidurkiu.
Pandemijos metu atlikti tyrimai parodė, kad respondentai, kurie bendravo gyvai bent kartą per savaitę nuo pandemijos pradžios, jautėsi mažiau prislėgti. Lietuvos respondentai tarp visose ES šalyse tirtų respondentų buvo treti pagal sumažėjusį bendravimą su vaikais per pandemiją. Apie 15 proc. Lietuvos žmonių, sulaukusių 65 metų ar vyresnio amžiaus, mažiau bendravo su savo vaikais. Tai yra palyginti didelis procentas ES kontekste. Be to, Lietuvoje fiksuojami vieni mažiausių vaikaičių priežiūros rodiklių, ypač 65 metų ir vyresnių asmenų grupėje. Lietuvą lenkia tik Bulgarija.
Skirtumus tarp šalių lemia ne tik kultūros, atstumo, mokamų vaikų priežiūros atostogų trukmės ir paslaugų prieinamumo, bet ir sveikatos būklės skirtumai. Daugiausia prie vaikaičių priežiūros prisideda Liuksemburgo, Švedijos ir Nyderlandų gyventojai. Neabejotina, kad vyresnio amžiaus žmonių pagalba, prižiūrint vaikaičius, neturėtų būti pasitelkiama kaip problemos dėl vaikų priežiūros paslaugų prieinamumo spragų arba nepakankamos jų kokybės sprendimo būdas. Sprendimas prižiūrėti vaikaičius turėtų būti savanoriškas pasirinkimas, o ne prievolė. Remiantis Lietuvos duomenimis, šeimos ryšių ir savanoriškos savitarpio pagalbos stiprinimas galėtų prisidėti prie vienišumo jausmo mažinimo vyresniame amžiuje.
Doc. J. Navickė sako, kad turime siekti geresnės vyresnio amžiaus žmonių sveikatos ir pajamų apsaugos, didesnio viešųjų paslaugų prieinamumo, sudaryti geresnes sąlygas jų aktyvumui, įsitraukimui į įvairias nedarbines ir darbines veiklas. Asmeniniu lygmeniu yra svarbu prisiminti, kad net vienas susitikimas ar ryšys per savaitę gali padaryti reikšmingą teigiamą įtaką vyresnio amžiaus žmonių savijautai. Vaikaičiai pas senelius gali svečiuotis ne tik per didžiąsias metų šventes…
Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas (angl. Survey on Health, Aging and Retirement in Europe – SHARE) yra tęstinis vyresnio amžiaus žmonių
(50+ metų) tyrimas, vykdomas 28 Europos šalyse ir Izraelyje. Tyrimo metu vertinama tiriamųjų fizinė ir psichikos sveikata, ekonominis ir socialinis užimtumas, pajamos, turtas, laiko paskirstymas įvairioms veikloms, pasitenkinimas gyvenimu ir kitos gyvenimo sritys. Tyrimo rezultatai skirti ne tik moksliniams tyrimams, bet ir siekiant suprasti politinių sprendimų poveikį ir priimti geriausius sprendimus ateityje. Šis straipsnis yra parengtas pagal Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos, Psichologijos ir Sociologijos katedrų tyrėjų vykdomą projektą „Aktyvaus senėjimo politika Lietuvoje: iššūkiai ir galimybės“ (Nr. FSF-2022-1). Grafikuose naudoti duomenys iš SHARE apklausos 8-osios bangos, atliktos 2019–2020 m.