Šių metų lapkričio 23-iąją paminėta 104-oji 1918 metais atkurtos Lietuvos kariuomenės diena.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė: „Mūsų kariuomenė tapo stipresnė, visuomenė – atsparesnė, sąjungininkų parama – didesnė, o Lietuvos laisvė – brangesnė. Laisvė, vardan kurios savo gyvybes paaukojo tūkstančiai Lietuvos karių, savanorių ir partizanų, iš kurių išmonės, nepaliaujamo tikėjimo, drąsos ir meilės Tėvynei semiasi šiandienos kariai.“
Ar tikrai? Ar mums brangi Tautos istorija, ar vis dar gerbiame save, ar tik mus niekinančius? Ar dėl tokios „laisvės“ jie aukojo savo gyvybes? Tikrai ne.
Tą pačią lapkričio 23-iąją paskelbta, kad Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisija 2022 metų, t. y. jau 30-ąją (bet tai buvo nutylėta), premiją skyrė muziejininkui ir www.alkas.lt redaktoriui Jonui Vaiškūnui. Šaunu, smagu, bent viena gera žinia ir pragiedrulys šioje beviltiškos valdžios klampynėje.
Tačiau Kultūros (!) ministerija kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl galimo interesų konflikto premiją teikiančios komisijos sudėtyje (beje, ši biurokratinė formuluotė – akivaizdus rusicizmas lietuvių kalboje). O Dieve, tik po komisijos sprendimo valdžiai „paaiškėjo“, kad viena iš premijos teikimo komisijos narių dr. Dalia Urbanavičienė ir premijos gavėjas J. Vaiškūnas priklauso tai pačiai visuomeninei organizacijai!
Galėtų būti dar vienas anekdotas apie valdžią, tačiau kultūros ministras Simonas Kairys rimtu veidu aiškina, kad jam „svarbiausias yra Jono Basanavičiaus premijos prestižo išlaikymas ir procedūrinis aiškumas bei skaidrumas“. „Vadybinimas“ svarbiau už esmę, turinį ir patį Joną Basanavičių. O jau J. Vaiškūno veikla, matyt, tik devintas vanduo nuo kisieliaus. Kada dalyvavimas visuomeninėje veikloje tapo Lietuvos valstybėje „tarnybine etika“?
Pasidomėjau ir, ko gero, supratau, kad „tarnybinė etika“ nepažeidžiama, kai tai daro pati valdžia. Štai Lietuvos Vyriausybė paskelbė, kad „prieš metus pradėtos rengti Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ kontekste sušaukta Piliečių taryba – pasaulyje paplitęs, bet Lietuvoje dar naujas valdžios bendradarbiavimo su visuomene būdas, kai atsitiktinai atrinkti visuomenės atstovai sprendžia valstybei svarbius klausimus“ (https://lrv.lt/lt/naujienos/pirma-karta-susaukta-pilieciu-taryba-pasiule-ateities-lietuvos-vizija-2050-aisiais-kiekvienas-jausis-itrauktas). Valdžios „30 atrinktų dalyvių iš visos Lietuvos šį spalį dvi dienas Druskininkuose diskutavo apie skirtį tarp „mes“ ir „jie“, nagrinėjo neįgaliųjų integracijos, priklausomybių prevencijos, tautinių mažumų, visuomenės tarpusavio pasitikėjimo klausimus ir dalijosi mintimis, kaip galėtume spręsti visuomenėje kylančias problemas“.
Štai taip su Lietuvos piliečiais „suderinta“ valstybės strategija iki 2050 metų. Šie 30 valdžios atrinktųjų „tiki, kad 2050 metais gyvensime geresnėje visuomenėje, supratingesnėje, matysime, kas yra blogai, kelsime tas problemas (dar vienas rusicizmas – Z. V.), o svarbiausia – jas spręsime nelaukdami, kol įsisenės“.
Labai konkretu! Jei tarybiniais metais valdžia tezes apie geresnį gyvenimą skelbė su įkvėpimu, tai šiuolaikinėje „pasaulyje paplitusioje“ praktikoje tai panašu į davatkišką pritarimą valdžiai. Ir nesvarbu, kas tai daro, ar „Lietuva 2030“, ar „Lietuva 2050“ projektus rengiantys „atrinkti“ nusamdytieji, ar 30 „atrinktų visuomenės atstovų“, tikriausiai net nemokėjusių už dviejų dienų pabendravimą su valdžios atstovais Druskininkuose.
Nenuostabu, kad tarp šių 30 valdžios „atrinktų visuomenės atstovų“ nėra J. Vaiškūno, kurio dešimtmečiais trunkanti visuomeninė veikla, pažiūros, išsilavinimas ir pilietiškumas matomas ir žinomas Lietuvos žmonėms. Kodėl Lietuvos piliečiams „atstovauja“ jų nerinkti ir visuomenei nežinomi asmenys? Matyt, neatsitiktinai skelbiami šių „atstovų“ tik vardai, bet ne pavardės, profesijos, išsilavinimas, visuomeninės veiklos patirtis. Matyt, ne tokios J. Vaiškūno pažiūros, profesinės ir visuomeninės veiklos patirtis… Taigi, visuomenės atstovas Lietuvoje, matyt, yra tik tas, kurį pasirenka Lietuvos valdžia ir apmoka už lojalumą ar „darbą“ visuomenės (teisingiau, valdžios) labui.
Belieka sulaukti kito, jau išbandyto, valdžios žingsnio – J. Vaiškūną paskelbti „grėsme nacionaliniam saugumui“. Tai rašau visiškai rimtai, nes jis ir bendraminčiai, be kita ko, aktyviai ir viešai gina Lietuvos valstybinę kalbą, kurią Seimą užvaldžiusieji pagal vadinamosios „Laisvės“ partijos programą nori paleisti cirkuliuoti „laisvai“, t. y. be valstybės priežiūros ir su ne lietuviškos abėcėlės raidėmis. Valstybei atstovaujantys teismai „sukurs“ precedentus, perrinkta Valstybinės kalbos komisija viskam pritars. Nereikės net keisti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų dėl lietuvių kalbos gynimo. O mes dėl viso to nesirūpinsime. Tik klausysimės eteryje laisvai besiliejančios „ramanauskų“ ir panašių „valstybės“ veikėjų „lietuvių“ kalbos ir šios kalbos įtaką „valstybinei“ lietuvių kalbai. Ir pritarsime stipriausiam visų „visuomeninių“ transliuotojų laidų vedėjų argumentui, kuris skelbiamas kas trečiame jų sakinyje: „Ar ne?“
Lietuvoje „grėsme nacionaliniam saugumui“ jau paskelbtas ir advokatas, gynęs kaltinamuosius Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylose, t. y. dėl savo profesinės veiklos, kurią užtikrina ir gina įstatymas. Mat Rusijos žiniasklaida rašė apie šiuos procesus ir šio advokato argumentus.
O gal jau metas Lietuvoje, besiskelbiančioje demokratine, nebeleisti kaltinamiesiems gintis teisme? Tik Seimas ar saugumas nustatinės, kas yra valstybės priešai.
Aš pradedu nebepažinti Lietuvos. Šiandienės Lietuvos, kuri nebe ta, kokia buvo 1991 metų sausio įvykių metu. Ir tai yra baisiausia – nepasitikėjimas valdžia ir baisi nuvarytų nuo kojų žmonių apatija. Tokiai Lietuvos valdžiai lieka tik kasdien mindyti Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią jie mums prisiekė gerbti. Todėl mūsų Konstituciją būtina prisiminti ne tik valdžiai, bet ir Lietuvos piliečiams:
1 straipsnis: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
2 straipsnis: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
5 straipsnio 2 ir 3 dalys:
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
14 straipsnis: Valstybinė kalba – lietuvių kalba.
38 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Ir kaip galima drįsti šias paprastai ir aiškiai surašytas mūsų sugyvenimo Lietuvoje Pagrindinio Įstatymo mintis kažkaip kitaip interpretuoti?! Tai vyksta ne tik todėl, kad „vadizmas“ subujojo Lietuvoje, bet ir dėl to, kad mes tam nesipriešiname.
Dr. Zigmas Vaišvila
Autorius yra Kovo 11-osios Akto signataras