Pabaiga. Pradžia – 2022 m. Nr. 22
Martynui Purvinui metų metais darbuojantis senuosiuose kaimuose, Lietuvoje vis sparčiau eižėjo sovietinės santvarkos pamatai. Susikūrė Lietuvos Sąjūdis, laisvėjo spauda. Tyrėjas pabandė publikuoti rašinius apie akivaizdžiausias negeroves, sovietmečiu suplanuotą istorinio paveldo naikinimą. Rašė apie sovietinės propagandos kvailystes, ilgai smaugusius draudimus tirti kultūros paveldą, fiktyvią sovietinę paminklosaugą, machinacijas Kuršių nerijoje ir kitur, nedorus sovietinių veikėjų darbus. Tais lūžio metais pavyko paskelbti kelias dešimtis aštrių publicistinių straipsnių.
Deja, tautos entuziazmas pamažėle blėso. Nepageidaujamus autorius stengėsi nutildyti įvairios jėgos. Antai, 1997 m. M. Purvinui „Kauno dienoje‘ pradėjus skelbti publicistinių straipsnių ciklą, iškalbingu pavadinimu „Ko negalima sakyti nepriklausomoje Lietuvoje“, sulaukta net pasikėsinimo nužudyti – tamsų rudens vakarą drąsaus autoriaus laukė pasamdytų žudikų gauja. Sunkiai sužalotam M. Purvinui tik per atsitiktinumą pavyko išgyventi.
Anuomet teko darbuotis keliuose frontuose. Padedant garbingiems žmonėms (dr. Broniui Vektariui ir prof. Jonui Minkevičiui), pavyko įsidarbinti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Architektūros teorijos sektoriuje. Tikėtasi išleisti „Lietuvos architektūros istorijos“ tomą, skirtą sovietmečio reiškiniams.
M. Purvinui su žmona teko nagrinėti sovietinę urbanistiką. Tik tuomet pavyko atsiversti kalnus dokumentų su baisiu grifu „Slaptai“. Atsivėrė daugelį dešimtmečių slėpti dalykai – nuo užsitęsusio visuomenės mulkinimo iki režimo suplanuotų siekių – sunaikinti okupuoto krašto savitumą.
Deja, Sąjūdžio sukeltos anuometės laisvo gyvenimo viltys per pastaruosius tris dešimtmečius išblėso. Vadovaujančius postus netruko perimti įžūlūs sovietinės nomenklatūros įpėdiniai, dabar rašinėjantys apie sovietmečio „laimėjimus“. Šiandien jau mažai kas prisimena įžūlią sovietinę propagandą, kai tuometė paradinė Kauno aikštė su V. Lenino „stovyla“ buvo išgirta, kaip neva savo grožiu prilygstanti Šv. Morkaus aikštei Venecijoje. Ir tokių akibrokštų, kai sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai uoliai vyniojami į užmaršties rūką, buvo gausybė.
1996 m. užgriuvo nauji rūpesčiai. Iš Kanados atvykęs išeivis prof. Vilius Pėteraitis pranešė, kad pasiryžta išleisti „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (MLE), kaip išsamią žinių apie suniokotą kraštą suvestinę. Aktyviausi lietuvininkų išeivijos veikėjai, jau baigdami savo žemiškąjį gyvenimą, norėjo palikti svarų atminimą apie krašto praeitį. Enciklopedijos pirmojo tomo redaktoriumi tapo akademikas Zigmas Zinkevičius. M. Purvinas buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Aptikta padėtis išgąsdino – jau buvo suspėta iššvaistyti išeivijos suaukotas negausias lėšas, surinkta tik menkavertė medžiaga. Teko susidurti su karčia tikrove: per praėjusius amžius Mažoji Lietuva dažniau minėta publicistikoje, o išsamių leidinių apie tą kraštą ir jo tradicinio gyvenimo bruožus beveik neatsirado. MLE rengėjai nenorėjo apsiriboti vien vadovėliniais duomenimis apie suniokotą lietuvininkų kraštą, tad teko patiems imtis informacinės paieškos. Gelbėjo mūsų šalies bičiulis dr. Dietmaras Albrechtas, pakvietęs į seminarus Vokietijoje. Ten sutiktas Donelaičių giminės palikuonis L. Wenau, išeiviai M. Tydecks,
G. Lepa, E. Banaitytė-Koch ir kiti padėjo aptikti gausybę istorinės medžiagos apie Mažąją Lietuvą. Beveik bankrutuojant MLE leidybai, pačiam M. Purvinui teko tapti vienu iš to kapitalinio leidinio mecenatų. Daug metų už nuosavas lėšas teko važinėti į Vokietiją, ten mėnesiais darbuotis archyvuose, bibliotekose ir privačiuose rinkiniuose, pirkti brangias dokumentų kopijas ir leidinius. Taip pavyko sukaupti didžiulę duomenų bazę, trijuose MLE tomuose paskelbti daug naujų duomenų apie mažai žinomą kraštą.
Rengiant MLE, teko važinėti į Karaliaučiaus kraštą, tačiau, Rusijoje įsitvirtinant agresyviam režimui, padėtis sparčiai blogėjo. Aktyvesni Mažosios Lietuvos atminimo gynėjai nebebuvo įleidžiami į Rusijos valdas, vis dažniau susilaukta nurodymų, kad vienų ar kitų skaudžių dalykų enciklopedijoje nereikia minėti. Pavyzdžiui, buvo draudžiama rašyti apie sovietinių kariškių žvėriškumą okupuotame krašte ir kt. Išdrąsėjo „penktosios kolonos“ veikėjai, kurie vis aršiau ieškojo priekabių. Rusiškojo režimo talkininkai reiškėsi Klaipėdos universitete ir kitur.
Galop buvo surengtas pučas – 2007 m. MLE vyriausiasis redaktorius M. Purvinas buvo nušalintas, neleidus užbaigti MLE IV tomo. Naujieji vadovai plačiai atvėrė duris prorusiškai propagandai. Antai, tūlas V. Safronov rašė, kad Rusijos okupuotame krašte vietos žmonės gyvenę geriau nei anksčiau. Savo dienas baigus prof. V. Pėteraičiui ir kitiems aktyviems antisovietiniams veikėjams, įsigalėjo okupantų talkininkai ir pirmuosius tris principingus MLE tomus, deja, papildė visai kitos pakraipos ketvirtasis.
Vis tik svarbiausią pareigą M. Purvinui pavyko atlikti. Neleista visai sužlugdyti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ leidimo. Pirmuose tomuose paskelbta unikali medžiaga. Ten publikuota daugybė vadovo parengtų redakcinių straipsnių, tūkstančiai jo autorinių straipsnių apie Mažosios Lietuvos kaimus ir miestus, etninę kultūrą ir kt. Taip įgyvendinta daugelio lietuvininkų svajonė – ateities kartoms paliktas vertingas mokslo leidinys.
Netekęs MLE vadovo pareigų, mokslininkas vėl sugrįžo prie lietuviškosios kaimotyros. Buvo tiriamos Paprūsės, Pakuršės, Palatvės ir Žemaitijos kaimų ypatybės. M. Purvinas dalyvavo „Versmės“ leidyklos organizuotose ekspedicijose Endriejavo, Žemaičių Naumiesčio, Žagarės, Gruzdžių, Daujėnų, Vilkijos, Vaiguvos ir kitose apylinkėse. Dalis parengtų straipsnių apie tenykščius kaimus ir jų pastatus jau yra paskelbti. Apibendrinus ilgametę patirtį, 2011 m. pradėtas publikuoti M. Purvino mokslinių monografijų ciklas „Lietuvos kaimų istorinė raida“. Pirmoje iš šių monografijų – „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ pateikti autoriaus suformuluoti lietuviškosios kaimotyros teoriniai pagrindai ir gairės būsimiems tyrėjams, kartu apibūdinant to regiono fenomeną – buvusio etninio ir valstybinio branduolio ilgaamžę degradaciją. 2013 m. paskelbtoje to ciklo monografijoje „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ pirmą kartą išsamiai apibūdinti Kuršmarių rytinės pakrantės žvejų ir kiti kaimai.
Nuosekliai fiksuojant suniokoto lietuvininkų krašto paveldo likučius, neapeitos ir sovietmečiu vandališkai naikintos tenykštės senosios kapinės. Antai, ištisus trejus metus nuodugniai fiksuojant nusiaubtas Šilutės kapines, ten pavyko aptikti ir apibūdinti daugiau kaip 1 600 įvairių objektų – tradicinio gyvenimo pėdsakų. Su M. Purviniene išleistose mokslinėse monografijose „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (I knyga – 2010 m., II knyga – 2014 m.) apibūdintos tos specifinės paveldo rūšies ypatumai. Ilgamečiai tyrimai vien Pagėgių apylinkėse leido apibūdinti daugiau kaip 120 dvarviečių, kurių dauguma šiandien jau virto dykvietėmis. Su talkininkais jas pavyko aprašyti 2014 m. išleistame žinyne „Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė“. Taip atskleista dar viena Mažosios Lietuvos paveldo rūšis ir jos ypatumai.
Deja, nykstantis lietuviškasis paveldas ne visada apibūdinamas sąžiningai ir kvalifikuotai. Antai, „savųjų“ grupelė publikavo nemokšiškai parengtą leidinį „Lietuvos architektūros istorija. IV“, kuriame turėjo būti atspindėta lietuviškoji etninė architektūra. Ten dažniau kartojami sovietinės okupacijos laikų tendencingi teiginiai, klaidinantys skaitytojus.
Remiant leidyklai „Voruta“, rengiamas žinynų ciklas „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Pirmoji knyga išleista 2015 m., antroji – 2017 m. Trečioji knyga jau yra leidykloje. Užsibrėžta apibūdinti kelių šimtų gyvenviečių Nemuno ir Kuršių marių pakrantėse istorijos bruožus, primenant sovietmečiu suniokotą kraštą, ten gyvenusius tūkstančius lietuvininkų ir jų savitą gyvenseną.
Turiningame mokslininko gyvenime būta visko. Jaunystėje kopta į kalnų ledynus, darbuotasi archeologinėse ekspedicijose Kizylkumų dykumoje ir Mongolijos pasienio aukštikalnėse, keliauta link šiaurinio speigiračio ir po Užkaukazę, bėgiota po miškus. Deja, 1970 m. vasarą sovietinės kariuomenės pratybose susilaužius stuburą, dešimtmečius teko kovoti su negalia, vis naujomis ligomis ir kitais likimo smūgiais. Brandžiame amžiuje pakanka kitų nusivylimų. Dar prieškariu Klemensui Čerbulėnui ir kitiems stengiantis užfiksuoti tirpstančius senovinio lietuviško sodžiaus bruožus, anuomet įžiebtos pasiryžimo ugnelės nepajėgė užgesinti ir sovietinė okupacija. Vis dar galima pasidžiaugti geografės F. Kavoliūtės, etnografo E. Morkūno ir kitų entuziastų veikla.
Lietuva liūdnai atrodo toli pažengusios europinės kaimotyros fone. Daug kam smagiai užsiimant globaliais dalykais, tradicinio lietuviško kaimo paveldas vis dažniau laikomas bereikšme seniena. Lietuvos mokslo ir Lietuvos kultūros tarybose atsidūrę veikėjai mieliau rūpinasi savųjų šelpimu, o ne etniniu paveldu. Todėl vis stringa reikšmingų knygų leidyba ir naujų tyrimų perspektyvos.
Dr. Raimundas Kaminskas