Artėjant didžiosioms metų šventėms, kai ruošiamės pasitikti Kristaus gimtadienį ir Naujuosius metus, verta atsitraukti nuo vadinamųjų „socialinių tinklų“, apraizgiusių daugelio sąmonę nesusikalbėjimo ir pykčio voratinkliais. Verta apmąstyti, kas buvo gera ir pozityvu, ką galėtume padaryti, kad ateinantys metai mus sutelktų išmintingiems sprendimams ir pozityviai kuriamajai veiklai. Nuolatinis svaidymasis kaltinimais niekur neveda. Tikrai neveda ten, kur norėtume…
Sovietmečiu užaugo dvi kartos, kurios nematė, kaip galima tvarkytis patiems. Gyvenome pagal svetimus, mums primestus „įstatymus“. Ir, tiesą sakant, ne tiek jau daug buvo tokių, kurie nuolat ir nuosekliai priešinosi okupaciniam režimui. Dauguma tada prisitaikė, kad ramiai išgyventų, guosdamiesi, kad ne jų jėgoms ką nors pakeisti. Ir vis tik subrendo nauja viso bendravimo forma – Sąjūdis, kai pavyko atsikratyti bejėgiškumo, kai patikėjome, kad patys galime atkurti tautos namus – savo valstybę. Daugelis mūsų bendraamžių gali pasidžiaugti, kad tai buvo pats laimingiausias mūsų gyvenimo tarpsnis, kai pavyko nusimesti baimės ir nepasitikėjimo vienas kitu akidangčius. Mus pakeitė daugiatūkstantiniai mitingai, budėjimai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kai niekieno neraginami ėjome ginti ką tik išrinktos savo valdžios, kai klausėmės jos atstovų, lyg gertume iš paties gaiviausio – tiesos ir gėrio šaltinio.
Bet tai truko tik trejus metus. Mes nebuvome įpratę patys spręsti ir prisidėti darbais. Bet gerai, kad tai buvo laikotarpis, kai nebuvo „partijų“. Tačiau mes laukėme, kad Sąjūdis viską sutvarkys, o mums teliks tik mėgautis teisingumu. Ir tada pajutome, kad ne iš kažkokio svetimo „užsienio“, o iš mūsų pačių iškilo tai, ko nesitikėjome – kad kažkas suvoks permainas tik taip: „Vogti iš valstybės – ne nuodėmė.“ Nesitikėjome, kad šalia veiklių gabių žmonių, kurie nuoširdžiai griebėsi kurti savo verslą, atsiras „reketininkai‘, kurie puls juos žlugdyti, kurie ims draskyti gamyklas, teikusias darbą tūkstančiams.
To, gal šimto dorų žmonių, susivienijusių į Sąjūdį, jėgos pasirodė per mažos. Jie ir patys sutriko, nebesuspėjo, nepajėgė suvaldyti lyg cunamis kylančio chaoso. Kas be ko, buvo ir pakurstančių plėsti tą chaosą, o mes nepajėgėme jų ne tik sustabdyti, bet net ir atpažinti. Sąjūdis buvo išformuotas, nesuspėjęs atlikti savo didžiosios misijos: maža nuversti okupacinį režimą, dar reikia sukurti savo valdžią. Permainoms vykdyti reikėjo dešimteriopai daugiau rankų, o mes buvome įpratę tik laukti, kad kažkas sutvarkys. Kai tos norimos tvarkos neatsirado, sugebėjome tik piktintis ir priekaištauti. Užuot dirbę sutartinai, pradėjome kurti „partijas“. Prikūrėme jų net kelias dešimtis, o tos „partijos“ ėmė kovoti tarpusavyje ir net ryti viena kitą. Ir šiandien stebimės, kad pas mus nėra jokių „krikščionių demokratų“, jokių „socialdemokratų“, jokių „liberalų“. Jų ir negalėjo atsirasti, nes Vakarų valstybėse partijos veikė visiškai kitoje sistemoje, nepatyrusioje penkis dešimtmečius trukusio okupacinio režimo.
Mūsų ką tik susiorganizavusios, tačiau jokios strategijos neturinčios „partijos“ su įniršiu puolė daužyti tas negausias visuomenės grupes, kurios dar turėjo savo patirties suformuotus ideologinius pagrindus, iš kurių ir galėjo išaugti Sąjūdžiui efektyviai talkininkaujančios visuomenės grupės – būsimų partijų, gebančių analizuoti mūsų specifinę situaciją ir kurti mūsų valstybės strategiją, užuomazgos. Tai politinių kalinių ir tremtinių bei tautininkų judėjimai. Jie vieninteliai turėjo aiškų politinį apsisprendimą. Jų dauguma dar gerai žinojo, kaip reikia tvarkytis savo valstybėje. Niekada nepamiršiu, kaip sovietinės finansinės sistemos bruožus įsisąmoninusi, bet dabar pasivadinusi „konservatore“ bobulė rėkė tautininkams: „Mes jūsų poziciją paremsime, jei likviduosite savo partiją. Mes esame tikrieji tautininkai“. Bet toji bobulė visiškai nesuvokė, kaip tvarkyti pramonės, žemės ir miškų ūkio, švietimo ir sveikatos apaugos sistemų finansavimą. To niekas jos nemokė, tačiau ji įsivaizdavo, kad yra specialistė, žinanti, kaip reikia tvarkytis. Kai pagaliau paaiškėjo, kad ji nieko nežino, žalos jau buvo suspėjusi pridaryti tiek, kad prireiks mažiausiai trijų dešimtmečių jos pasėtam chaosui iškuopti. Šiandien tos bobulės politikoje jau seniai nebėra, bet chaosas liko ir net dauginasi.
Vis dėlto per praėjusius tris chaoso siautėjimo dešimtmečius visko sugriauti nepavyko. Vienas kitą išsižudė padugnės – „reketininkai“. Garsiausiai šūkalioję artistai, vaizdavę politikus, nuslydo nuo scenos. Susikūrė įmonės, visiškai skirtingos nuo veikusių sovietmečiu, pajėgiančios dalyvauti tarptautinės pažangos procese, atsirado tikrų specialistų, pajėgiančių suvokti, kas lemia žmonijos pažangą. Kad ir kiek šūkautų nuo scenų ir bačkų nustumti „artistai“ bei apsišaukėliai „įtakos formuotojai“, kad ir kiek juos globotų ir lyg „š. ant šakės“ keltų „purvasklaidininkai“, vaizduojantys žiniasklaidos atstovus, nemokšos ir apsišaukėliai, korupcijoje paskendę „viceministrai“, „departamentų direktoriai“ ir panašūs „veikėjai“, mes gyvename savo Lietuvoje, kurią ir de jure, ir de fakto pripažino pasaulis.
Joks Prezidentas, joks Premjeras gerovės valstybės vienas, be visuomenės kasdienio pozityvaus dalyvavimo nesukurs. Kuo mes šiandien esame nepatenkinti? Atsakymą jaučiame, tik ne visada pajėgiame jį išreikšti. Gerovės valstybės misija – tenkinti svarbiausius (bazinius) socialinius poreikius. O tai yra: būstas, darbas, sveikatos apsauga, nepertraukiamas mokymasis, doroviniai pagrindai ir kaip viso to rezultatas – saugumas. Valstybė tik tada bus tvirta ir nenugalima, kai jos valdžios institucijos įgalins visuomenę kasdien prisidėti, kad baziniai poreikiai būtų patenkinti. Tai neįvyks per trumpą laiką, tam reikės ilgalaikių sprendimų, bet kito kelio nėra. Tik tos valstybės turi ateitį, kurių raidos strategija yra nukreipta į šių visuomenės poreikių tenkinimą. Lietuva gali šį uždavinį išspręsti tik pati, tik savo jėgomis. Jokie „paramos fondai“, jokie tarptautiniai projektai nepadės, jei visuomenė neturės tokios strategijos.
Ką reiškia būstas? Kodėl būtent šis poreikis yra pirminis, pats svarbiausias? Todėl, kad kiekvienam iš mūsų yra būtinas „stogas virš galvos“. Pasakykime patys sau: „Aš privalau turėti gimtinę, tėviškę, savo tautos namus – valstybę.“ Tai sąvokos, kurių niekas negali atstoti. Kai dabar įvairiausi, atsiprašant, veikėjai be perstojo pliurpia apie judrų pasaulį, apie verslą kitose valstybėse galinčią atgaivinti imigraciją, jie meluoja. Migracija nesuteikia laimės nei valstybei, iš kurios emigruojama, nei valstybei, į kurią imigruojama. Iš savo valstybės pirmiausia išvyksta jaunesni, aktyvesni ir labiau išsilavinę. Toji valstybė netenka tų, kurie jai labiausiai reikalingi. Migracija pasmerkia ilgalaikiam skurdui tas valstybes, iš kurių tie vertingiausi visuomenės sluoksniai išvyksta. Jokios pažangos savo gimtinei išvykstantieji nesuteikia. Ir nereikia meluoti, kad jų – išvykusių – nebereikės čia maitinti. Išvykdami jie nesukuria jokios papildomos vietos prie stalo tiems, kurie pasiliko. Kas juos pamaitins, jei jūs, tie, kurie galėjote pamaitinti, išvykote, palikę juos kaip naštą svetimiems?
Šiandien niekas neneigia, kad pasaulis yra judrus, kad išvykusieji gali įgyti vertingos patirties, kurios negalėjo pasisemti savo šalyje, bet kurią pritaikys bent dalis į ją sugrįžusių. Jokie svetimieji, įsikūrę jų paliktuose namuose, gerovės jų tėviškėje nesukurs. Emigracija pateisinama tik tuo atveju, jei iškyla tiesioginis pavojus gyvybei. Kai Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos išvyko dalis jos gyventojų, jie tvirtino, kad tai – laikina, kad jie būtinai sugrįš, pirmai galimybei atsivėrus. Išvykstantieji gerai žino, kad valstybėje, kuri juos priglaudė, jie turės prisitaikyti, o ne kelti riaušes ir ieškoti galimybių pragyventi juos priglaudusiųjų sąskaita. Net tada, kai dar negali sugrįžti į savo namus, yra būdų ir priemonių padėti savo tėvynei.
Prie migracijos temos dar sugrįšime ne kartą, nes bandymai paversti žmoniją pasaulio klajūnais jokios pažangos pasauliui neatneša. Tai kam taip įžūliai propaguoti tai, kas vietoje pažadėtos gerovės galų gale sukelia tik šimtus naujų problemų? Vadinamosios „ekonominės emigracijos“ propaganda yra nusikaltimas, nes turime galvoti apie ilgalaikes teigiamas permainas, o ne apie trumpalaikę naudą, kurios didžioji dalis atitenka ne emigravusiesiems, o tiems, kas juos paskatino emigruoti.
(Tęsinys – kitame numeryje).
Jonas Jasaitis