Neseniai spaudoje buvo pacituotas poetas Algimantas Baltakis: „Kaip vis dėlto gera turėti namus.“ Gimtųjų namų tema – viena svarbiausių ir daugelio kitų poetų kūryboje. Bet kas iš tikrųjų yra gimtieji namai? Ar butas, t. y. standartinė dėželė gelžbetoniniame daugiabutyje, styrančiame tarp daugybės tokių pat daugiabučių, gali kada nors būti vadinamas gimtine? O juk jau ne vienas dešimtmetis, kai didelė šiuolaikinių miestų gyventojų dalis gyvena tokiuose būstuose. Prieš keletą metų mūsų atlikto tyrimo metu nemaža studentų dalis taip ir nesugebėjo atsakyti į klausimą, kas jiems yra „gimtinė“, „tėviškė“, „tėvynė“. Jie vardijo miestų arba jų mikrorajonų pavadinimus: Žirmūnai, Antakalnis, pietinis rajonas… Bet ar su tais „mikrorajonais“ juos sieja dvasinis ryšys? Ar tai tik „gyvenamoji vieta“, nurodoma asmens dokumentuose? O gal žodžiai „gimtinė, tėviškė, tėvynė“ yra tik iš praeities atklydusios, bet dabar jau tik abstrakčios, pirminio turinio netekusios sąvokos?
Tik kaimo arba nuosavais namais užpildyto priemiesčio gyventojas gali įvardinti tai, ką vadiname šeimos sodyba. Bet ar sodyba, kurioje gyvena tėvai ar kiti artimieji, kurioje patys augome ir į kurią retkarčiais sugrįžtame, yra ta vieta, su kuria mus jungia dvasinis ryšys? Gal judriame pasaulyje net žodžiai „mano tėvynė“, mano valstybė“ baigia prarasti savo emocinį turinį – dvasinį ryšį su asmenybe? Gal mums liko tik „gyvenamoji vieta“, bet ir ta – tik laikina?
Viename iš 1940 metų lietuviškų kalendorių buvo išsakytas Lietuvos valstybės siekis, kad ir miesto darbininkai turėtų savo nuosavą namelį su, nors ir nedideliu, sklypeliu. Tačiau okupavus Lietuvą, atėjūnai pirmiausia pasistengė užgrobtos valstybės gyventojus paversti bežemiais ir benamiais: nacionalizavo žemę, atėmė bent kiek didesnius nuosavus namus, apgyvendino naujųjų gamyklų laikinuose pastatuose ir bendrabučiuose, geriausiu atveju – „komunaliniuose“ butuose. Praėjo net keli dešimtmečiai, kol bent dalis šeimų pagaliau įsigijo tai, ką galima vadinti nuosavu būstu. Lietuvoje daugiabučiai niekada nebuvo vertybė. Iki Antrojo pasaulinio karo miesto daugiabučiai buvo vadinami „barakais“, o kaimo – „kumetynais“. Tokios gyvenamosios vietos niekada nebuvo siejamos su bent kiek priimtina buities kultūra ar gyvenimo patogumu.
Vis tik, nors ir praėjo daugybė metų, tėviškės ir šeimos sodybos trauka išliko iki šiol. Pasižiūrėkite, kaip pasikeičia daugiabučių kiemai, vasarai atėjus. Jeigu žiemą vėliau iš darbo grįžę nerasdavome vietos savo automobiliui, tai vasaromis šie kiemai būna pustuščiai, nes vis daugiau gyventojų įsigyja sodybas užmiesčiuose. Ar ne apie tai liudija ir nesustabdomai augantys naujieji priemiesčiai, kuriuose, nepaisant visų projektavimo apribojimų, vargiai surastume vienodų sodybų. Net jei namo forma – panaši, tai jo aplinką kiekvienas savininkas susikuria savaip. Dabar Lietuvoje vyksta sparti kaimo ir mažųjų miestelių gyventojų kaita. Tuštėjančiose užmiesčio vietovėse įsikuria miestiečiai. Atsirado ir „antrųjų namų“ sąvoka.
Šie pokyčiai – labai sudėtinga tema. Nesigilinsime į naujų ir atnaujintų sodybų techninius bruožus. Šiandien svarbiausia – žmogaus ir jo sodybos dvasinis ryšys, sodybos įtaka šeimos narių gyvensenai. Sodybos šeimininko elgsena iš esmės skiriasi nuo daugiabučio gyventojo. Pastarajam nereikia rūpintis, kur pastatyti automobilį, jis nešiukšlina savo kiemo, neišpila jame krūvos nuorūkų, ruošdamasis į kelionę, nors daugiabučio aikštelėje ne vienas tai padaro be jokio priekaišto sau.
Šiuolaikinių sodybų įvairovė liudija apie jų įtaką šeimos gyvensenai. Svarbiausias bruožas – privatumo galimybė, kurios niekada neįmanoma įgyvendinti daugiabutyje. Net nedidelėje sodyboje kiekvienas jos narys turi „savo kampą“ – privačią erdvę. Čia nebereikia laikytis miestui įprasto standartinio ritmo. Net gėlių darželiai, nors ir atrodo panašiai, iš tikrųjų labai skiriasi augmenijos įvairove, forma, spalvomis.
Sodyba keičia ne tik laisvalaikio turinį. Vis dažniau čia sukuriama ir darbo vieta. Persikėlus į sodybą, atsiranda galimybė įgyvendinti daugelį savo pomėgių. Vis daugiau sodybų sukuria tai, ką vadiname mikroūkininkavimu: nebereikia parduotuvėje pirkti salotų, agurkų, pomidorų, braškių ir kt. Ne vienas tik čia pajunta jų tikrąjį skonį, nesulyginamą su „krautuviniu“. Sodyboje pasikeičia ir visas šeimos valgiaraštis. Rudenį automobilių bagažinės po keliolika kartų užpildomos savo paruoštais maisto produktais, kurių visai šeimai gali užtekti ir iki naujo derliaus.
Keliuose užmiesčio regionuose mūsų atlikti atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmečio stebėjimai atskleidė šio laikotarpio sodybų struktūros pokyčių tendencijas. Išryškėjo kai kurie nauji jų bruožai. Dabartinės šeimų sodybos labai skiriasi nuo tarpukario ūkininkų sodybų. Net ir įsigiję sodybas, daugelis jų savininkų savo pragyvenimo šaltinio nepakeičia. Sodyba daugeliui jų lieka tik „antraisiais namais“, kuriuose praleidžiami savaitgaliai ir dalis atostogų. Anų laikų sodyba buvo neatskiriama viso ūkio dalis. Šių laikų miestiečių sodybose nėra svirnų, tvartų, daržinių ir pan. Bent jau iki šiol tik retai kur pamatysi sodybos kieme žolę rupšnojančią avį, vos vienas kitas laiko triušių šeimynėlę arba jau yra įsitaisęs bityną.
Pastarasis trisdešimtmetis išryškino ir kelis naujus šiuolaikinių užmiesčio sodybų bruožus, susijusius su ta veikla, kuriai nėra galimybių daugiabutyje. Jei sodyba – erdvi, jos kieme matome kelis gėlynus, alpinariumą, tvenkinį, vaismedžių ir vaiskrūmių sodą. Sodybos sklypas iš visų pusių apsodinamas pušaitėmis, eglaitėmis, tujomis, šermukšniais, alyvomis ir kt. Medžiams suaugus, apsisaugoma nuo vėjų, o sodyba įgyja nepakartojamą jaukumą. Jei šalia yra miškas, jis tampa ir natūraliu sodybos tęsiniu.
Šiuolaikinėse Lietuvos užmiesčio sodybose jau galima pamatyti ir kai kuriuos bruožus, būdingus Vidurio ir Vakarų Europos kraštams. Tai rodo pastatų architektūra ir apdaila. Ne vienas pasididžiuoja iš gana tolimų kraštų atsivežtomis gėlėmis ir kitais dekoratyviniais augalais. Neatskiriama užmiesčio sodybos kiemų dalimi tapo nemaži, originalių formų akmenys. Sodybose įrengiamos poilsiui ir bendravimui su svečiais pavėsinės, atsiranda vietos, skirtos šeimos istorijai, meno kūriniams ir kolekcijoms. Tik retoje sodyboje rasime plaukimo baseiną, tokį dažną vakariečiams. Stebėjimai parodė, kad tai susiję su labai nepastovaus mūsų klimato sąlygomis ir brangia baseino priežiūra.
Ar šiuolaikinės sodybos sustiprins asmens ryšį su valstybe? Dažniausiai taip, bet vienareikšmio atsakymo kol kas dar nėra. Teigiama įtaka priklauso nuo to, kaip sodybą pavyko įrengti ir kokią jos aplinką sekėsi sukurti. Daugelis sodybų dabar įsigyjamos vietovėse, kurios niekaip nesusijusios nei su pačių savininkų, nei su jų tėvų, senelių ar kitų artimųjų kilmės vietomis. Naujųjų savininkų adaptacija labiau priklauso ne nuo jų kilmės krašto, o nuo vietos bendruomenės nusiteikimo. Tačiau elgsenos skirtumai pasireiškia gana greitai: kaimo vietovėje sveikinamės net su tais, su kuriais dar neteko pabendrauti. Tai didžiulis skirtumas, lyginant su gyvenimu daugiabučiuose, kur nėra bendravimo su kaimynais, kurių durys – greta. Net išgyvenus toje pačioje laiptinėje porą dešimtmečių, susipažįstama tik su vienu kitu, pavyzdžiui, jei tenka susitikti, parkuojant automobilius arba iškilus konfliktui dėl nederamo elgesio.
Daugiabučio gyventojų susvetimėjimas ypač išryškėja, kai tenka šaukti susirinkimus ir apsispręsti net dėl tokių gyvybiškai svarbių klausimų, kaip namo renovacija arba kiemo rekonstrukcija. Todėl neatsitiktinai Seimas neseniai sumažino privalomą tokio susirinkimo dalyvių skaičių – nuo iki šiol buvusio ketvirtadalio iki penktadalio. Gana paradoksaliai atrodo, kai tas penktadalis priiminės sprendimus, aktualius likusiems keturiems penktadaliams, nes pastariesiems vis dar neįdomūs net namo aplinkos priežiūros klausimai. Jei asmuo kažkuo nepatenkintas, jis dažniausiai rašo skundą į savivaldybę, bet neprisiverčia to išsakyti gyventojų susirinkime. O štai kaimo vietovėje jau per keletą mėnesių pažįstamais tampa net ir gyvenantys už poros kilometrų. Verta pagalvoti apie tokius bendravimo skirtumus ir jų prigimtį. Neabejotina, kad tiek valstybės, tiek savivaldybių institucijos turi skatinti šeimos sodybų plėtrą
Jonas Jasaitis