Pačiame Europos viduryje yra žemės lopinėlis, į kurį patekęs, staiga gali pasijusti visiškai kitoje tikrovėje ir kitame laike.
Ši teritorija istorijos vingiuose turėjo daug vardų – Mažoji Lietuva, Prūsų žemė, Karaliaučius, dabar – Kaliningrado sritis. Retas kuris kraštas savo gyvenime matė tokių aštrių, skausmingų ir tragiškų istorinių pokyčių, kokie yra ištikę šią žemę.
Šiandien čia gyvena visai kita tauta, nieko bendro neturinti su ta kultūra, kurios įspūdingi griuvėsiai vis dar tebestovi ir mena šimtmečių istorijas bei senuosius šių vietovių gyventojus. Po Antrojo pasaulinio karo kraštą užėmę rusai vos per kelerius metus sugebėjo sunaikinti tai, ko per kelis šimtmečius nepadarė vokiečiai. Dabar, stebėdami karą Ukrainoje, galime dar kartą įsitikinti, kas lieka po to, kai į miestą, šalį ar kultūrą ateina šie svetimšaliai barbarai.
Nepaisant to, Rytprūsių dvasia tebegyvena šiame krašte. Būtent tą dvasią, jos santykį su naujaisiais gyventojais aš ir bandžiau užfiksuoti leidęsis į klajones po šią teritoriją Atgimimo pradžioje prieš tris dešimtmečius.
Sovietmečiu Kaliningrado sritis buvo sukarinta ir griežtai kontroliuojama zona, todėl fotografuoti joje buvo itin sudėtinga – aparatą iš tavęs galėjo atimti ir dėl mažiausio menkniekio. Tačiau ši žemė mane labai traukė, ypač senoji jos architektūra, kultūra ir tas įspūdingas kontrastas žmonių kasdienybei, apleistumui, nugyventai istorijai.
Lietuvoje prasidėjus Sąjūdžiui, nutariau, kad atėjo laikas organizuoti ekspediciją į šį kraštą ir filmavimo juostoje bei fotografijose užfiksuoti tai, kas yra likę. Oficialius raštus, leidžiančius filmuoti ir fotografuoti, man tuomet padėjo gauti Lietuvos kultūros fondo pirmininkas prof. Česlovas Kudaba ir Kaliningrado kultūros fondo pirmininkas rašytojas Jurijus Ivanovas. Tuose dokumentuose buvo pažymėta, kad bendradarbiaudami fondai rengia ekspediciją, kurios metu bus filmuojama ir fotografuojama senoji architektūra bei kitos krašto vertybės. Žinoma, šis „organizavimas“ buvo fiktyvus, tačiau tiek Č. Kudaba, tiek ir J. Ivanovas puikiai suprato mano sumanymą ir padarė viską, kad būtų gauti aukščiausios politinės, taip pat ir karinės Kaliningrado valdžios parašai bei antspaudai, įteisinantys ekspediciją. Šie leidimai suveikė kuo puikiausiai.
Pirmoji kelionė įvyko 1988 m. ir truko dvidešimt dienų. Važiavome trise dviem automobiliais, kiekvieną naktį nakvodavome savo palapinėse vis kitoje vietoje. Visuose didesniuose miestuose mus stabdė milicija arba saugumiečiai ir žiūrėjo, išpūtę akis, į užsienietiškus fotoaparatus bei vaizdo kamerą. Kelionėje netrūko nei įsimintinų nuotykių, nei netikėtų įvykių. Vienoje vietoje kareivių su automatais buvau „suimtas“, nes filmavau vokišką namą, kuris, pasirodo, priklausė pasienio kariniam daliniui. Tąkart, susisiekus su aukšto rango pulkininku, buvau paleistas. Taip pat pavyko ne tik įvažiuoti, bet net ir filmuoti visiškai sukarintą miestą Baltijską-Piliavą, į kurį norint patekti, net ir vietiniams gyventojams reikėdavo gauti leidimą. Čia dar buvo išlikę 1626 m. švedų pastatytos tvirtovės griuvėsiai.
Važiavau intuityviai, nieko nežinodamas, ką ir kur rasiu. Pats kraštas ir jo gyventojai atrodė labai skurdžiai, varganai, lyg būtų ką tik pasibaigęs karas. Dauguma dar iš vokietmečio išlikusių ir bombardavimus Antrojo pasaulinio karo metais išgyvenusių architektūrinių paminklų stovėjo sušaudyti ir palikti griūti. Nei vietinei valdžiai, nei naujiesiems gyventojams nerūpėjo išsaugoti šios istorijos ženklų. Tikėtina, kad jie ne tik kad nenorėjo, bet ir nebūtų mokėję rekonstruoti tai, ko patys nestatė. Todėl viskas paprasčiausiai buvo apleista ir pamiršta. Kai kurie žmonės gyveno namuose, kuriuose dar buvo likusios praėjusio karo žymės, jie neturėjo nei vandentiekio, nei tualetų, nors prieš karą šiuose pastatuose buvo viskas. Beveik užakę šuliniai ir daugybę metų nevalomi lauko tualetai – tokia buvo šių žmonių tikrovė.
Kartą ties Jasnojė (Kaukėnais) pamačiau gražiai sutvarkytą namuką, kuris buvo apsodintas gėlėmis. Užėjau sužinoti, kas čia gyvena. Tai buvo senyva, bet dar labai guvi moteriškė – lietuvė. Grįžusiai iš tremties Sibire, jai, kaip ir daugeliui to meto tremtinių, nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje. Žmonės rinkdavosi artimiausią kraštą – Kaliningrado sritį arba Latviją. Ši moteris man pasakojo, kaip sekasi gyventi šiame krašte, kur vietiniai nepalankiai žiūri į ją vien todėl, kad ji gyvena gražiai apsitvarkiusi, vaikšto tvarkingai apsirengusi. Dėl to ji buvo laikoma svetima, kitokia. O ir jos pačios liudijimu vietiniai tik ir žiūrėdavo, ką pavogti ir ką išgerti.
Per tas klajones aš ir pats sutikau nemažai žmonių, daug bendravau ir su gyvenančiais vargingai. Daugelis jų buvo gana draugiški ir nuoširdūs. Iš vietinių niekada nesulaukiau nei blogo žodžio, nei kokios šunybės. Gali būti, kad man tiesiog pasisekė.
Tą pirmą kartą po dvidešimties dienų pervažiavus tiltą, skyrusį Kaliningradą ir Lietuvą, stabtelėjome pirmoje pasitaikiusioje kaimo valgykloje-kavinėje ir pasijutome grįžę į civilizuotą kraštą. O juk tada buvo tik 1988 metai. Štai kas buvo likę iš kitados klestinčio Rytprūsių krašto. Netvarkomos bažnyčios ir kiti pastatai griuvo ne tik dėl ardymo. Niekas nesugebėjo jų rekonstruoti, nes nebuvo ne tik čerpių, tinkamos technikos, bet ir žmonių, kurie turėtų tam gabumų. Todėl net ir tvirti pastatai, kiaurais stogais, anksčiau ar vėliau veikiami drėgmės, tiesiog sugriūdavo. Viena moteris pasakojo, kaip naktį su didžiausiu trenksmu įgriuvo didžiulės bažnyčios stogas, net gyventojai išbėgo iš namų pažiūrėti, kas nutiko.
Šiandien jau galime rasti ne vieną knygą, kurioje pasakojama apie tai, kas iš tikrųjų vyko Rytprūsiuose tuomet, kai čia atėjo „šlovingoji Raudonoji armija“. Štai kelios iš jų: Keith Lowe „Barbarų žemynas“, Norman Davies „Kariaujanti Europa 1939–1945“ bei kitos.
primena kažkada buvusią šventovę
Kaliningrado sritį fotografavau bei filmavau 1988–1991 m. Važiuodavau kasmet pavasarį ir rudenį, kai vasaros žaluma neslėpdavo architektūros grožio. Per tuos ketverius metus padariau per penkis šimtus nuotraukų ir šešiolika valandų vaizdo medžiagos.
Rytprūsiai mane pakerėjo savo vizualumu, apleistumu ir mistine nuotaika. Tikiu, kad ir šiandien senoji šių žemių dvasia niekur nėra dingusi, nors per pastaruosius tris dešimtmečius ir pati žemė, ir jos kultūra, ir žmonės tik dar labiau nuskurdo. Šis kraštas – tai griuvėsių poezija, niekieno žemė, kuriai analogų nėra visoje Europoje.
Nuotraukų autorius – Leonardas Surgaila. Tekstą parengė Gediminas Kajėnas. Įgyvendino Lina Zaveckytė.