2023-ieji – Klaipėdos kraštui ypatingi metai: minimos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir 1923 metų sukilimo 100-osios metinės.
Šis istorinis įvykis turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos ekonominei, kultūrinei ir politinei raidai.
Tačiau tai – ne vienintelė svarbi sukaktis. Kalbėdami apie Klaipėdos krašto svarbą ir savitumą, turime nepamiršti visame pasaulyje žinomo filosofo Imanuelio Kanto (1724–1804) 300-ųjų gimimo metinių jubiliejaus, kurį pasitiksime 2024 m. Kaip teigia dr. Alvydas Jokubaitis, iškilesnės, reikšmingesnės, didesnio masto asmenybės, susijusios su Klaipėdos kraštu, nerasime, todėl, minint abi sukaktis, svarbu priminti apie Klaipėdos krašto išskirtinumą, kultūros paveldą, žymias asmenybes ir kultūros sąsajas, kurios yra reikšmingos ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visai Lietuvai bei pasauliui.
Kanto pažinimo kelias
Svarbiu akcentu, kviečiančiu susipažinti su Klaipėdos kraštu, tapo Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos įgyvendintas Lietuvos kultūros paveldo departamento iš dalies finansuotas projektas „IMANUELIO KANTO PAŽINIMO KELIU – NUO KLAIPĖDOS IKI ŠEREITLAUKIO“ ir pagal šį projektą kartu su partneriais parengtas kultūros paveldo maršrutas-ekskursija „I. Kanto pažinimo kelias“: Klaipėda–Kantvainiai–Šilutė–Verdainė–Šereitlaukis–Vilkyškiai.
Kodėl pasirinktas I. Kantas? Per visą istoriją I. Kanto protėvius ir Klaipėdos kraštą sieja glaudūs, tačiau nedaugeliui žinomi ryšiai. Filosofo protėvių šaknys – Klaipėdos rajone, Kantvainių kaime. Klaipėdoje gyveno trys filosofo šeimos kartos – prosenelis, seneliai, tėvas ir dėdės. Jie buvo krikštyti, tuokėsi, laidojami senojoje ir naujojoje miestiečių Šv. Jono bažnyčiose. Šeima turėjo nekilnojamojo turto abiejose uostamiesčio dalyse – Senamiestyje ir Friedricho mieste.
Kanto prosenelis Richardas Kantas gyveno Kantvainiuose, buvo jo šaltyšiumi (seniūnu – red.), turėjo užeigą „Verdenė“. Kantvainiuose jis yra pagerbtas atminimo krikšto formos lenta. Verdainės kapinėse palaidota prosenelio žmona Dorotėja, čia yra išlikusi koplyčia. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje apie 1900 m. buvo rasti filosofo I. Kanto protėvių dokumentai, kuriuos paskelbė J. Zembrickis.
Šereitlaukis sietinas su bene žymiausiu I. Kanto mokiniu, didžiuoju Prūsijos reformatoriumi, vykdžiusiu reformas savo mokytojo I. Kanto dvasia, Heinrichu Teodoru fon Šionu (vok. Heinrich Theodor von Schön) (1773–1856). Šereitlaukio dvaras, kuriame gimė H. T. fon Šionas, yra istorinės, kultūrinės ir meninės vertės objektas.
Dalyvauti ekskursijoje, kurią veda literatūrologė, kraštotyrininkė Jovita Saulėnienė, Šilutės Hermano Zudermano draugijos vadovė Roza Šikšnienė ir Pagėgių krašto turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Ilona Meirė kviečiame ir 2023-iaisiais. Parengtas ekskursijos audiogidas, kuris suteiks galimybę individualiai keliauti I. Kanto pažinimo keliu.
Kanto motyvas: istorija, kultūra, menas
2022 m. rugpjūtį Klaipėdos senamiestyje įsikūrusioje „Interaktyvioje vasaros skaitykloje“ prasidėjo tris dienas trukęs renginių ciklas „I. Kanto motyvas: istorija, kultūra, menas“. Istorikė Renata Rachmanovaitė skaitė paskaitą „Imanuelio Kanto laikų Prūsija“. Vėliau klaipėdiečius ir miesto svečius kvietėme diskutuoti apie tai, kas galėjo formuoti I. Kanto pasaulėvaizdį. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje kartu su kunigu Remigijumi Šemekliu kvietėme į paskaitą „Imanuelio Kanto amžiaus bažnytinės įdomybės“, o Vilkyškiuose, Istorijos inkubatoriuje surengta atvirų durų diena kultūros paveldo objektuose ,,Rytų Prūsijos istorijos pažinimas – atverk duris“.
Šie renginiai padėjo pažinti Klaipėdos krašto istoriją, Rytprūsių kultūrą, kultūros reformų svarbą, nekilnojamojo kultūros paveldo savitumą, pajusti I. Kanto protėvių pėdsaką, žymiojo filosofo ir jo mokinių ryšį. Siekta paskatinti savarankišką kritinį mąstymą, istorijos įvykių vertinimą, t. y. pasekti I. Kanto pavyzdžiu ir priartėti prie jo formuoto asmenybės, filosofijos ir moralės suvokimo. Būtent I. Kantas aiškinosi, ką protas gali nuveikti, dirbdamas pats vienas. Jį domino proto pažintinės galimybės – kiek toli protas gali tyrinėti, remdamasis tik pats savimi, ir ko vertos „grynojo proto“ suformuluotos tiesos, kai jos nustatomos, nesiremiant patyrimu.
Amžinosios taikos vizija Imanuelio Kanto filosofijoje
1795 m. pasirodė traktatas „Į amžinąją taiką“, kuriame I. Kantas išsakė, kad taika nėra natūrali žmogaus būsena, todėl taiką reikia „įsteigti“. I. Kantas pasiūlė tautų sąjungos idėją. Šią sąjungą turėtų sudaryti apsišvietusios, taikos trokštančios ir bendro tikslo siekiančios valstybės. Jų bendras tikslas turėtų būti amžinoji taika. Šių dienų įvykių kontekste I. Kanto idėjos tampa labai svarbios.
2022 m. rugsėjo pabaigoje bibliotekoje surengta jau tradicine tapusi tarptautinė mokslinė konferencija „Amžinosios taikos vizija Imanuelio Kanto filosofijoje“, skirta žymiojo filosofo 298-osioms gimimo metinėms, atspindėjo būtent šią temą. Ketvirtosios I. Kantui skirtos konferencijos tikslas – skatinti viešąją mokslinę diskusiją įvairiais I. Kanto filosofinių idėjų aspektais, aktyvinti skirtingų institucijų bendradarbiavimą, įprasminant I. Kanto vardą ir įamžinant jo atminimą, skleisti žinią apie lietuviškas filosofo šaknis, jo protėvių gyvenamąją aplinką ir kultūrinį foną.
Konferencijoje pranešimus skaitė dr. Arvydas Juozaitis, istorikė Renata Rachmanovaitė, psichologė Arminė Petkutė-Pesolillo, Šilutės evangelikų-liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis ir svečiai iš užsienio – asociacijos „Stadtgemeinschaft Königsberg“ narys Jörg Nass iš Vokietijos ir Strasbūro aukštosios architektūros mokyklos dėstytojas, mokslo darbuotojas Maurizio Pagotto iš Prancūzijos. Konferenciją moderavo Klaipėdos universiteto docentė dr. Ernesta Molotokienė. Pasibaigus konferencijai, diskutuota apie dialogo, etinių vertybių ir racionalumo reikšmę socialinių virsmų metu. Analizuota I. Kanto asmenybė, priežastys, nulėmusios jo pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą ir mąstymo modelį. Konferencijos vaizdo įrašą galima rasti bibliotekos „YouTube“ kanale: Mokslinė konferencija „Amžinosios taikos vizija Imanuelio Kanto filosofijoje“.
Diena pagal I. Kantą
„Naktis – didinga, diena – graži. Didingumas jaudina, grožis traukia“, – rašė I. Kantas. Jo darbo diena prasidėdavo 5 val. ryto. Atsikėlęs išgerdavo du puodelius karštos arbatos, surūkydavo pypkę (vieną per dieną). Manė, kad dirbti geriausia iki 13 val., o pirmoji darbo valanda – produktyviausia ir džiaugsmingiausia. Ypatingos taisyklės ir ritualai galiojo pietų metui, kuris prasidėdavo 13 val. Tai buvo vienintelis maistas per dieną. Pietauti vienam būdavo neleistina. Prie pietų stalo turėjo būti negausi draugija – ne daugiau nei 9 „mūzos“ ir ne mažiau nei 3 „gracijos“.
Ypatingas dėmesys pietaujant buvo skiriamas pokalbiui: reikėjo kalbėtis su visais; galimos tik trumpos pauzės; neperšokti nuo vieno dalyko prie kito; vengti karštų ginčų, o ginčui iškilus, pokalbį užbaigti pokštu. Pokalbį I. Kantas mėgo užbaigti sentencija: „Brangūs draugai, draugų nėra.“ Po pietų filosofas eidavo pasivaikščioti vis tuo pačiu maršrutu. Tai buvo „filosofinis kelias“ apmąstymams. Po pasivaikščiojimo laiką skirdavo namų priežiūrai. Vakarai būdavo skirti skaitymui, kilusių minčių užrašymui.
Sveikatos stiprinimas pagal I. Kantą
„Valdyk savo prigimtį, kitaip ji valdys tave“, – tokiu principu vadovavosi silpnos sveikatos gimęs ir vis dėlto 80 metų sulaukęs I. Kantas. Jis kojas plovė lediniu vandeniu, kad „nesusilpnėtų toli nuo širdies esančios kraujagyslės“, teigė, kad reikia mažiau miegoti, nes „patalas – ligų lizdas“. Jeigu neima miegas, patarė pašnibždomis kartoti magišką žodį. Sakoma, kad pačiam I. Kantui užmigti padėdavo žodis „Ciceronas“.
Filosofas stengėsi daugiau judėti, vaikščioti bet kokiu oru, atsisakyti skysto maisto ir kiek galima apriboti gėrimą. Manė, kad kvėpuoti dera per nosį kietai sučiaupus lūpas, nekalbėti gatvėje, nes per burną patenkantis šaltas oras gali sukelti reumatinius skausmus. Būtina sąlyga – domėtis filosofija, nes ji sužadina dvasinę galią, kuri kompensuoja kūno negalią.
Loreta Liutkutė
Autorė yra Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja