Skaruliai. Šv. Onos bažnyčios šventorius. Juodojo granito kryžius su išlikusia, pakalnučių apjuosta vyriškio nuotrauka ir įrašu: „Vladas Aglinskas Inž. L.U. docentas. Gimė 1878 m. gegužės mėn. 7 d., mirė 1926 m. liepos mėn. 13 d. Ilsėkis ramybėje mano numylėtas. Kaunas D. Ruseckas.“
Peržvelgusi Lietuvos universitete saugomos Vlado Aglinsko asmens bylos dokumentus, Skarulių Šv. Onos parapijos laidojimų įrašus, Lietuviškosios enciklopedijos tomus bei Lietuvos ir Kauno technologijos universitetų jubiliejinius leidinius, manau, kad verta susipažinti su docento Vlado Aglinsko gyvenimo akimirkomis.
Vladimiras Aglinskis (vėliau – Vladas Aglinskas) gimė 1878 m. gegužės 7 d. žemdirbio Mykolo Vincento Aglinskio ir Gabrielės Nikolai (Nikoliajytės) šeimoje. Jis buvo Juozapo Aglinsko vaikaitis, Zigmanto ir Felicijos vyriausiasis brolis. Anot formuliarinio tarnybos sąrašo, sudaryto 1921 m. sausio 17 d., Vladas Aglinskas yra kilęs iš Suvalkų gubernijos, Marijampolės valsčiaus. Šeima Suvalkų gubernijoje (Vladislavo apskrityje) valdė Franuko Budos sodybą. Tiesa, jau po Vlado Aglinsko mirties rašytuose dokumentuose teigiama, kad jis gimė Garliavoje, yra lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis.
Vilnius
Kur V. Aglinskas įgijo pradinį išsilavinimą, žinių nėra, tačiau vėlesni šaltiniai rodo, kad mokymąsi jis tęsė Vilniuje, 1896 m. baigė Vilniaus realinės mokyklos papildomąją klasę. Ši mokykla pradėjo veikti XIX a. pradžioje Vilniaus vyskupo profesoriaus Davydo Pilchovskio užrašytame name, skirtame neturtingų bajorų ir miestiečių šeimų vaikams mokyti. Po 1863 m. sukilimo pastatas atiteko Vilniaus miesto valdžiai, o 1868 m. jame įsteigta Vilniaus realinė gimnazija. Namas buvo perstatytas 1872 m. ir, reorganizavus Vilniaus realinę gimnaziją, panaudotas įsteigtai Vilniaus realinei mokyklai.
Naujoji mokykla turėjo aprūpinti besikuriančias pramonės ir prekybos įmones aptarnaujančiu personalu. Todėl joje buvo sustiprintas gamtos, matematikos, naujųjų kalbų ir praktinių dalykų mokymas. 1896 m. prie mokyklos atidaryti sekmadieniniai ir vakariniai profesinių žinių kursai. Nuo 1913 m. šiame name veikė Liaudies švietimo ministerijos Vilniaus apygardos mergaičių gimnazija. Mokyklos, kurios senasis adresas – Georgijaus skveras 9 – pastatas iki mūsų dienų neišliko. Dabar toje vietoje – Savivaldybės aikštėje – stovi Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmai.
Studijos Maskvoje
Po stojamųjų egzaminų, įvykusių 1898 m. antroje rugpjūčio pusėje, V. Aglinskas buvo priimtas studijuoti į Maskvos imperatoriškosios technikos mokyklos (dab. – Maskvos Baumano valstybinis technikos universitetas) Mechanikos skyrių. Stojamuosius egzaminus sudarė fizikos ir matematikos dalykai bei rusų kalba (rašinys). 1898 metų stojimo rašinio tema – „Darbą ir malonumą sieja natūralus ryšys“. Stojimo konkursas visais laikais būdavo didelis. Pavyzdžiui, 1897 m. iš 373 stojančiųjų įstojo tik 150.
Maskvos imperatoriškoji technikos mokykla garsėjo savo laboratorijomis ir ryšiais su geriausiomis gamyklomis. Studentai turėjo savo uniformą, o ženklai ant uniformos ir kepurių išskirdavo specialybes. V. Aglinsko (tuo metu – Vladimiro Aglinskio) studijos buvo įvertintos puikiai. Sėkmingai išlaikius baigiamąjį egzaminą, jam suteiktas inžinieriaus-mechaniko vardas ir 1906 m. gegužės 6 d. įteiktas diplomas Nr. 5806. Šiandien jo pavardę galima rasti tų metų absolventų sąraše: „Аглинский Владимир Михайлович. Окончил ИМТУ в 1906 г.“ http://www.engineer.bmstu.ru/res/people/abcdef/ab.htm. Tais metais kartu su V. Aglinsku mokslus baigė daugiau kaip šimtas inžinierių-mechanikų, kurie pasklido po visą Rusijos imperiją. Nemaža jų dalis dirbo geležinkelyje arba vykdė darbus, susijusius su garo katilais. Kai kurie liko dėstyti savo Alma Mater arba kitose technikos mokyklose.
Ašchabadas
Baigęs studijas, V. Aglinskas Susisiekimo kelių ministerijos 1906 m. spalio 5 d. įsaku Nr. 139 paskirtas Ašchabado (dab. – Turkmėnija) technikos geležinkelio mokyklos dėstytoju. Vėliau, 1914 m. spalio 2 d., Susisiekimo kelių ministerijos įsaku Nr. 1102 jis skiriamas tos pačios mokyklos inspektoriumi. Šis paskyrimas ilgam nutolino būsimąjį Lietuvos universiteto docentą V. Aglinską nuo Lietuvos – Maskvą ir Ašchabadą skyrė daugiau kaip trijų tūkstančių kilometrų atstumas.
Ašchabadas (anot tautosakos, „meilės miestas“) žinomas nuo III mūsų eros amžiaus pradžios. Rusijos imperijai užkariavus Turkmėnistaną, šis miestas iškilo buvusios to paties pavadinimo tvirtovės-gyvenvietės vietoje. Tai buvo pasienio įtvirtinimas ir Rusijos imperijos Pakaspijo srities administracinis centras, kurį valdė karinė administracija. Šis miestas Turkmėnijos pietuose, nutolęs per 25 km nuo sienos su Iranu. Vasaros mėnesiais Ašchabade oro temperatūra pakildavo iki 45 laipsnių (pagal Celsijų) karščio, o kritulių beveik nebūdavo. Žiemos būdavo permainingos ir trumpalaikės, tačiau kartais, iš šiaurės įsiveržus arktinio oro masėms, temperatūra nukrisdavo iki 10 laipsnių šalčio. Tikėtina, kad V. Aglinskas į Ašchabadą atvyko traukiniu, o tokios kelionės tęsdavosi ne vieną parą. Pamatyti vaizdą, kurį jis išvydo, čia atvykęs, šiandien nebepavyktų, nes jį pakeitė ne tik laikas, bet ir 1948 m. įvykęs žemės drebėjimas, kuris sugriovė beveik visą anuometį miestą. Tik trumpos apybraižos ir 1900–1912 m. pašto atvirlaiškiai leidžia pažvelgti į to meto Ašchabadą.
XX a. pradžioje Ašchabado mieste buvo statomi vaisių sodų apsupti moliniai namukai. Miesto gatvės buvo tiesios, numatytos karinių inžinierių projektuose. Jose augo tuopos, kaštonai ir baltosios akacijos. Pėsčiųjų takus ir važiuojamąją dalį skyrė grioveliai – kanalai, kuriais čiurleno iš kalno srūvantis skaidrus vanduo. Kalnai buvo neatskiriama miesto panoramos dalis ir atrodė lyg pakibę virš miesto. Kitoje miesto pusėje tęsėsi beribė dykuma. Dėl dažnai vykdavusių žemės drebėjimų Ašchabado vadovybė leido statyti tik vienaukščius molinius namus. Vienintelis dviaukštis pastatas XX a. pradžioje buvo miesto muziejus.
Kadangi Ašchabadas buvo miestas-tvirtovė, jis kėlėsi ir gulė pagal iš tvirtovės sklindančius signalus: saulei tekant, tylą sudrumsdavo trimito garsai, skelbiantys aušrą, ir kareivių, giedančių maldas, balsai. 1901 m. duomenimis, gyventojų būta tik 36,5 tūkst. Iš Rusijos atvykę valdininkai su šeimomis sudarė kalbančiųjų rusiškai dalį. Kiekviena atvykėlių šeima pirko arba dar dažniau statėsi sau vienaukščius namukus. Norintieji apsistoti Ašchabade ilgesniam laikui gaudavo žemės sklypą ir paskolą statyboms. Todėl miestas sparčiai augo ir 1913 m. Ašchabade jau buvo 47 tūkst. gyventojų.
Mieste atskiromis bendruomenėmis gyveno armėnai, Kaukazo totoriai ir azerbaidžaniečiai. Visiškai uždarai gyveno persų šeimos. Kartais gatvėmis praeidavo juodais „balachonais“ ir „šarovarais“ apsirengusios persės, veidus pridengiančios baltais šydais.
Vietiniai gyventojai turkmėnai gyveno klajoklių gyvenimą. Retkarčiais negausiomis grupėmis su veltinių kibitkomis, kupranugariais ir žirgais jie pasirodydavo šalia miesto. Juos engė ne tik chanai, bet caro vietininkai. Daugelį amžių tarp atskirų genčių ir giminių susiklostę ryšiai sudarė sąlygas chanams valdyti neturtingus turkmėnų tautos sluoksnius, o caro vietininkai buvo sutelkę savo rankose teisėsaugos ir administracinę valdžią. Rusijos imperijos valdininkai Ašchabade gaudavo pusantro karto didesnį atlyginimą nei pačioje imperijoje.
Kadangi pragyvenimas čia buvo pigus, o išlaidauti nebuvo kur, gyventi Ašchabade nebuvo sunku. Dalis miestiečių gausiai lankė aludes ir sodus-restoranus, nusikaltėlių sueigas, teriako (opiumo) rūkymo namus. Dieną neišvengiama miesto gyvenimo dalis būdavo girtų peštynės, o naktimis – prekybinių kioskų plėšimas, smurtas ir žmogžudystės.
Nepaisant to, Ašchabade vyko ir kultūrinis gyvenimas, skirtas provincijos nuoboduliui blaškyti. Miestiečiams pasirodymus rengdavo keliaujantis cirkas su merginomis – tigrų dresuotojomis, vykdavo fajetonų ir diližanų paradai, vaško figūrų muziejaus parodos, „kalbančių žmonių-automatų“ pasirodymai. Ašchabadą užklupus žudančiam karščiui, nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio gyventojai pasitraukdavo į Kopet-Dago kalnų Firiuzos tarpeklį, kur būdavo daug vėsiau. Į oazę persikeldavo ne tik gyventojai, bet ir apskrities viršininko kanceliarija. Orui atvėsus, miestiečiai lankydavo muzikos ir šokių vakarus dviratininkų klube, rengdavo kostiumų puotas. Vykdavo kariškių susirinkimai, Liaudies namuose – labdaros vakarai, hipodrome – žirgų lenktynės. Veikė ir Liumjerų kinematografas.
Abchazai mėgdavo pasivaikščioti Gaudabo plentu, vedančiu į Persiją. Samdomi fajetonai, traukiami eiklių žirgų porų, su žvilgančiais nikeliuotais ratų stipinais ir pripūstomis guminėmis padangomis, važnyčiojami azerbaidžaniečių vežikų, sėdinčių ant pasosčių su baltais drobės kaftanais, lenkdami vienas kitą, veždavo išsipuošusias karininkų žmonas ir valdininkus. Įspūdingai pasipuošusios damos važiuodavo savo ekipažais. Buvo galima išskirti artilerijos brigados vado generolo žmoną kunigaikštienę Dudarevą ir banko direktoriaus žmoną pianistę Uspenskają. Greta arba pavienėmis grupėmis jodavo jaunieji karininkai ir valdininkai, pasidabinę baltais mundurais ir kepurėmis, kurie taip pat stengėsi aplenkti vienas kitą.
Ašchabade veikė ne tik geležinkelio technikos mokykla, į kurią V. Aglinskas atvyko dėstyti, bet ir miesto vyrų bei moterų gimnazijos.
Doc. dr. Judita Puišo
(Tęsinys – kitame numeryje)