Titab of Ivan Lutskevich: a Monument of Lithuanian Tatar Culture. (2022). Sudarytoja – Galina Miškinienė. Lietuvių kalbos instituto leidinys. 
Pristatoma knyga skirta vienam svarbiausių Lietuvos totorių rankraščių – Ivano Luckevičiaus kitabui (XVIII a. pirmoji pusė). Šiuo rankraščiu susidomėta XX a. pradžioje, jį radus Keturiasdešimties Totorių kaime. Surašytas trimis, o kartais – ir keturiomis kalbomis, rankraštis yra savotiškas musulmonų katekizmas, kuriame pateikiama informacija apie svarbiausias musulmonų šventes, šventus mėnesius, dienas ir naktis, Ramadano pasninką, maldas ir t. t. Rankraščio kultūrinę vertę ir svarbą atspindi jame surinkti tekstai, liudijantys vienos iš seniausių Rytų Europoje apsigyvenusių musulmonų bendruomenių vertybes ir prioritetus.
Knygą sudaro įvadas, transliteruotas tekstas, rankraščio vertimas į anglų kalbą, sąvokų ir terminų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. 2009 m. Lietuvių kalbos instituto išleistas Ivano Luckevičiaus kitabas buvo skirtas Lietuvos auditorijai, o 2021 m. pasirodęs angliškas papildytas leidimas atveria galimybę su unikaliu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių rankraštiniu palikimu supažindinti tarptautinę bendruomenę.
————————————————————-
Kristina Burinskaitė. (2022). Slaptieji KGB bendrininkai. Agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Istoriografijoje nemažai dėmesio skiriama agentams, tačiau jie tyrinėjami per jų padarytos žalos prizmę ir mažai žinomi kaip KGB veiklos instrumentai. K. Burinskaitė stengiasi nuimti tam tikrą paslapties šydą ir parodyti KGB dokumentuose esančią tikrovę, koks agentas turėtų būti, kokia konkreti jo veikla ar padaryta žala, ką iš viso gana sudėtinga įvertinti, kas skiriasi nuo tikros situacijos, kuri nebuvo tokia dramatiška ir intriguojanti, kaip atrodė iš pradžių. Taip pat būtina pabrėžti, kad kiekvieno agento istorija yra unikali, tad negalima visus vertinti vienodai.
Tyrinėjant KGB veiklą, sudėtinga išvengti agentų temos. Ne visi dokumentai yra išlikę, todėl ypač labai sunku kalbėti apie verbavimo mechanizmą. Šią spragą šiek tiek kompensuoja prisipažinusių agentų pasakojimai. Tad belieka, remiantis KGB dokumentais, bandyti atskleisti agentų socialinį portretą, statistinius duomenis ir kokią vietą jie vaidina, įgyvendinant KGB užduotis. Pasak istorikės K. Burinskaitės, imtis KGB agentų temos buvo nedrąsu, nes jie visuomenėje demonizuojami ir mitologizuojami. Kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse bandoma įvairiapusiškiau juos vertinti ir pažinti, nes tai leidžia daryti ir likę archyvai. Jie įvardijami ne tik kaip prasikaltę, bet ir kaip represinių struktūrų aukos. Žmogus, turintis tam tikrą socialinį statusą, galėjo būti užverbuotas ir tai buvo tarsi priimtinas dalykas.
Knyga skirta ne tik istorikams profesionalams. Ji gali būti naudinga ir įdomi teisininkams, politologams, antropologams, sociologams bei populiarios Lietuvos istorijos mėgėjams.