Mirtis visada yra tragedija, kuri kažką atima iš tavo gyvenimo.
Tačiau Mokytojo mirtis yra kažkas nesuprantamo, daugiau nei tik netektis.
Mokytojo mirtis pastato tave priešais faktą,
kad pasaulis pasikeitė ir kad jis niekada nebebus toks, koks buvo.
(Iš buv. studento G. Petkevič atsiminimų)
Eidamas 85-uosius metus, 2023 m. sausio 12 d. į Amžinybę iškeliavo Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius habil. dr., etnologas, žymus folkloro tyrinėtojas Jurijus Aleksandrovičius Novikovas.
J. Novikovas gimė 1938 m. spalio 30 d. Rusijoje, Rostove prie Dono. 1955 m. baigė vidurinę mokyklą, 1960 m. – Maskvos M. Lomonosovo universiteto rusų kalbos ir literatūros specialybę, įgydamas aukštosios mokyklos dėstytojo kvalifikaciją. Atvykęs į Vilnių, 1960–1967 m. dirbo laikraštyje „Sovetskaja Litva“, antraeilėse pareigose – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Rusų literatūros katedros dėstytoju. 1967 m. buvo išrinktas šios katedros vyr. dėstytoju. Jis tyrinėjo rusų sakmes, epus ir gilinosi į Lietuvos sentikių folklorą. 1977 m. Baltarusijos mokslų akademijos Menotyros, etnografijos ir folkloro institute J. Novikovas apgynė kandidato disertaciją, kuri 1992 m. Lietuvos mokslų akademijos nostrifikuota į daktaro disertaciją. 1992 m. Rusijos mokslų akademijos Rusų literatūros institute apgynė habilitacinį darbą „Sakmių (bilynų) pasakotojai ir regioninės epinės tradicijos“. Jam suteiktas habilituoto mokslų daktaro laipsnis.
1988–1990 m. J. Novikovas buvo renkamas Rusų kalbos ir literatūros fakulteto dekanu. Reorganizavus fakultetą, 1992 m. išrinktas Slavistikos fakulteto rusų literatūros profesoriumi. Šiuo laikotarpiu jis parengė svarbiausius savo kapitalinius veikalus: „Pasakotojas ir sakmių tradicija“ (2000), „Epas ir knyga“ (2001), „Epinio kanono dinamika“ (2009). Parengė rinkinį „Lietuvos sentikių folkloras“ (trys tomai, 2007–2010), buvo veikalo „Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė“ (2011, lietuvių ir rusų kalbomis) bendraautoris. Parengė per 160 mokslo publikacijų, paskelbtų Lietuvos, Baltarusijos Rusijos, JAV, Latvijos, Estijos mokslinėje spaudoje. Su bendraautoriais išleido bendrojo lavinimo rusakalbėms mokykloms septintosios klasės vadovėlį „Rusų literatūra“. Parengė keturių dalių straipsnių rinkinį „Lietuvos sentikiai: istorija, kultūra, dailė“, kuriame supažindinama su XVII amžiaus antrosios pusės – XXI amžiaus pradžios Lietuvos sentikių istorija ir kultūra, pristatomas daugiau kaip 300 metų Lietuvoje gyvuojančios sentikių tradicinės bendruomenės dvasinis ir materialusis kultūros paveldas (istorija, knygų kultūra, folkloras ir ikonų tapyba). Su bendraautore Bronislava Kerbelyte išleido knygą mokytojams „Rusų tautinis kalendorius ir jo lietuviški atitikmenys“ (Russkij narodnyj kalendar i jego litovskie sootvetstvija“, 1993)
J. Novikovą mėgo studentai ir kolegos dėstytojai. Jis turėjo subtilų ir taiklų humoro jausmą, nemėgo pataikūnų ir pats niekam nepataikavo. Vilniaus pedagoginio universiteto profesoriumi dirbo iki išėjimo į pensiją 2009 m. LEU Alumnų draugija reiškia gilią užuojautą velionio žmonai Bronislavai ir kitiems šeimos artimiesiems, buvusiems jo studentams ir bendradarbiams. Mielasis Jurijau, ilsėkis ramybėje, tebus lengva tau Vilniaus krašto žemelė.
Parengta pagal LEU Alumnų draugijos pranešimą