Atsidarai „Facebook“ puslapį, o ten – klausimas: „Apie ką galvojate?“ Taigi, apie ką šį rytą galvoju? Ir ne tik šį rytą, o dažnai, kai per radiją paklausau 9 valandos ryto žinių.
Žinios, kaip žinios, ar tai būtų 7, 8 ar 9 val. Tik muzika ir dainos – kitokios. Devintos valandos žinios visada pasitiks su angliška daina. Taip buvo ir šį rytą. Skambėjo, matyt, kažkas iš afroamerikiečių repertuaro. Nepasako, nei kas, nei ką dainuoja.
Vėliau buvo įdomi „Kultūros savaitės“ laida apie latvių romanų ir kitų prozos kūrinių vertimą į kitas kalbas. Patys sakė, kad ir mažų tautų kūryba pasauliui yra įdomi. Įdomi yra ir mums, ypač dainos, muzika. Bet po laidos ir vėl kažkas nuvilnijo anglų kalba. Tegu būna ta anglų kalba, bet tik savo laiku ir savo vietoje. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, tad kodėl negirdime laidų apie Europos Sąjungos tautų kultūrą? Negirdime jų muzikos, dainų… Galėtų būti labai malonus ir įdomus laidų ciklas, kur skambėtų ir ispanų, švedų, prancūzų, estų, vokiečių bei kitų tautų senesnės bei naujesnės dainos, būtų atverti jų vėlesni ir dabartiniai tautosakos lobynai.
Bet ne. Lyg kitomis kalbomis daugiau nieko ir nekuriama. Taigi pradedame nuo darželio, mokyklos, iki popso kultūros bei viso „sužvaigždėjusio elito“ – anglų anglų anglų… Kas tokią – kitų tautų kalbų ignoravimo – politiką Lietuvoje užsakė ir kodėl ji vykdoma?
Apie vis labiau į podukros vietą stumiamą lietuvių kalbą neseniai viename interviu kalbėjo ir vyskupas Jonas Kauneckas. Kam dar gali būti neaišku, kad, jeigu silps ir nyks kalba, tai silps ir nyks tauta bei pati valstybė? Niekas ir niekada jos tada jau neatkurs.
Argi ne pagrindinės atramos, Sąjūdžiui atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, buvo tautiškumas, išsaugota lietuvių kalba, kultūra, istorija, tradicijos ir mūsų išlaikytas tvirtas krikščioniškas Tikėjimas? Ne vienas ir ne šimtas žmonių atkūrė Nepriklausomybę, o visa pakilusi tauta, suvokusi save, suradusi ir atgaivinusi savo tautiškas šaknis.
Kas liks, jei patys, savo nenuovokiais žiniasklaidos vadovais, išpuikusiu „elitu“, tautiškumą niekinančiais politikais tas šaknis vis džiovinsime, menkinsime ir naikinsime. O pradžia jau daroma. Tai yra labai skaudu, tai – tiesiog nusikalstama. Pradžia jau matyti – nuo mūsų valstybinės kalbos menkinimo ir ignoravimo, netgi nuo pagrindų pagrindo – raidyno ardymo ir šiukšlinimo svetimybėmis. Kas bus toliau, jeigu tokia antilietuviška politika bus tęsiama ir kitų į Seimą atėjusių valdančiųjų?
Atėjo ir 32-osios Sausio 13-osios metinės, kai žmonės gynė ne tik Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, bet ir Televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos komitetą. Gynė, sveikatą ir gyvybę aukojo. Žinojo, kad gina Lietuvą, lietuvišką žodį, save. Lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, jos ateitį gynė.
Kas tada būtų pasakęs, kad lietuvių kalba, jos valstybinė reikšmė po 32-ejų metų bus po truputį „prisukama“, o raidynas išdarkomas svetimomis raidėmis, su užmačia prie tokios pradžios nesustoti. Juk tik vieni „autonomininkai“ apie tai svajoja. Gaila ir skaudu, kad jų svajonės jau tampa ir savųjų „trumparegių“ politikų, valstybinių žiniasklaidos priemonių vadovų politika.
Praėjo Naujieji metai. Norėtųsi, kad jie tikrai būtų taikos metais, laimingais metais, Ukrainos kovos ir pergalės metais. Taip pat labai norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų laiku suvokta, kas mes esame. Kad suvoktume pareigą ir atsakomybę dėl lietuvių tautos, lietuvių kalbos, rašto ir visos kultūros ne tik išsaugojimo, bet ir tolesnio jos plėtojimo. Ne ją menkinant ir po truputį uždarant, bet priešingai – iškeliant iki pasididžiavimo, branginimo ir puoselėjimo.
Dr. Leonas Milčius
Autorius yra Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signataras