Šiomis dienomis ne vienas savęs klausiame, kaip pasielgtume, susidarius panašiai situacijai, kaip tada – 1991 metų sausį.
Tai, kad sovietinė imperija panaudos karinę jėgą, buvo galima numatyti, bet vis ruseno viltis, kad iki kraujo praliejimo nebus prieita. Prie kiekvieno pastato, kurį karinės struktūros užpuldavo, visada susirinkdavo milžiniškos minios. Mūsų nereikėjo raginti: tranzistorinis radijo imtuvas visada būdavo įjungtas ir, vos tik iškildavo pavojaus signalas, visais būdais stengdavomės atsidurti ten, kur pranešta.
Vieną rytą paaiškėjo, kad bus bandoma užgrobti Spaudos rūmus. Prie šio išskirtinio, savarankiškos valstybės simboliu tapusio pastato suvažiavo daugybė kariškos paskirties automobilių. Kas ten suskaičiuos, kiek buvo dengtų sunkvežimių su tomis dienomis vis keisčiau atrodančiu užrašu „Liudi“ („žmonės“). Juose sėdėję ginkluoti bernai tikrai neatrodė žmogiškai. Atrodė, kad bet kurią akimirką jie iššoks ir pradės žudyti. Iš tų sunkvežimių vis pasigirsdavo: „Fašisti…“ Bet kas tie fašistai: ar mes, niekam negrasinantys, gyvenantys savo protėvių žemėje, ar šitie – iš kažkur į Lietuvą atgrūstieji? Tačiau tie, kiurksoję kariškuose sunkvežimiuose, nieko nesvarstė – jie tik laukė įsakymo pulti ir žudyti. Tai bus lengva ir net „smagu“: juk užpultieji – beginkliai…
Prie Spaudos rūmų pasirodė ir Algirdas Brazauskas, kuris, kaip žinojome, buvo ir Pabaltijo karinės struktūros narys. Prie solidžiai atrodančio lietuvio prisiartinęs Valentinas Varenikovas atrodė kaip nykštukas. Jis buvo kiek sutrikęs, nes A. Brazauskas – oficialus atstovas, kurio net sovietinė administracija dar neatšaukė. Jiedu praėjo pro vis gausėjančias beginklių žmonių eiles iki Spaudos rūmų įėjimo ir tokiu pačiu neskubiu žingsniu grįžo atgal. Apie ką jiedu kalbėjosi, susirinkusieji negalėjo girdėti. Bet netrukus ėmė plisti žinia: „Dabar rūmų nepuls.“ Ir tikrai – kariškų mašinų virtinė pasitraukė nuo Spaudos rūmų. Susirinkusieji kalbėjo: „Dabar neužgrobė, bet ar vėl neatsiras, kai gynėjų gretos praretės?“ Netrukus taip ir įvyko – Spaudos rūmai buvo užgrobti.
Valstybės objektų gynėjai jau buvo laimėję ne vieną susidūrimą. Bene baisiausia buvo tada, kai įniršusi banda brovėsi į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Nors tie, kuriems pavyko įsibrauti, jau po kelių minučių buvo išmesti, tačiau rūmų link artėjo keli tūkstančiai pasirengusiųjų vaidinti „liaudies masių ryžtą”. Tačiau ir rūmų gynėjų sparčiai daugėjo. Netrukus stipriai susikabinę žmonės su vis garsėjančia daina ėmė stumti pučistus nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Vis labiau buvo aišku, kad net civiliais perrengtų smogikų jėgos rūmams užgrobti nebeužteks.
Vis dėlto mūsų nuotaika sakė, kad nusiteikusieji prosovietiškai savo užmačių neatsisakys. Juk jau buvo ir Tbilisis, ir Baku… Kariniame „miestelyje“ stovėjo daugybė tankų, o sunkvežimių su užrašais „Liudi“ matėsi vis daugiau. Kai lemtingą sausio 12-osios vakarą per radiją nutilo Eglė Bučelytė, suspėjusi ištarti: „Mes – dar gyvi“, kai prie Aukščiausiosios Tarybos pamatėme aptriušusį autobusiuką, iš kurio drebėdamos lipo mergaitės, atvežtos iš Konarskio gatvės, kartojančios, kad „jų akys – varinės“, kai nuo Karoliniškių kalvos pasipylė šūvių blyksniai ir pasigirdo garsūs sprogimai, kai netrukus pasirodė viena po kitos lekiančios „greitosios“, vežusios sužeistuosius, jau niekas nebetikėjo, kad „ten šaudo tuščiais šoviniais“. Liko tik pro Aukščiausiosios Tarybos rūmų langą laikomos Mišios ir nepamirštama giesmė „Marija Marija“. Kas bus toliau?
Po kažkurio laiko iš mūsiškių perimto kariškių įrašo pasigirdo: „Slyškom mnogo miasa“ („per daug mėsos“). Nors pučistams atrodėme tik „mėsa“, jie suabejojo. Buvo aišku, kad nusikaltimo nuslėpti nepavyks, o tada sovietų politikai kaltę dėl gynėjų žūties suvers kariškiams. Pasaulis jau tiesiogiai stebėjo vaizdus iš Vilniaus: iš įvairių valstybių suvažiavę žurnalistai stropiai dirbo, nes ir jų pačių gyvybę galėjo išgelbėti tik viešumas.
Tie, kas nuolat stebi dabartinę viešąją erdvę, turėtų suklusti, išgirdę postringavimus, kad neva mūsų valstybės beveik nebėra, nes dabartinė valdžia atitrūko nuo visuomenės. Vis tik reikia nenusišnekėti. Valstybę mes turime nuo 1990-ųjų kovo, ją apgynėme ir 1991-ųjų sausį. Bet kuris iš mūsų gali samprotauti, kad ta valstybė – ne tokia, kokios tikėjomės Sąjūdžio metais, tačiau teigti, kad jos neturime, yra didžiausia kvailystė. Kadangi daugelis mūsų nesame patenkinti tuo, kas vyksta, pirmiausia turėtume pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti savęs, ar tikrai prisidėjome, kad valdžios veiksmai būtų geresni. Tapatinti valstybės ir valdžios sąvokų negalima. Pirmiausia turime atkurti daug sąmoningesnę ir aktyvesnę pilietinę visuomenę, kuri priverstų valdžią atsikvošėti, nes atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės tikrai yra per daug didelis. Tik aktyvi visuomenė gali priversti valdžią tartis su piliečiais ir spręsti juos labiausiai jaudinančias problemas.
Visuomenės pasitikėjimą valdžios institucijomis lemia konkretūs jų veiksmai, kurie turi atitikti piliečių lūkesčius. Sparčią Pirmosios Respublikos (1918–1940) pažangą lėmė tautai duotų pažadų laikymasis. Viena iš svarbiausių to meto permainų buvo žemės reforma, kuri likvidavo dvarininkų žemėvaldą ir sudarė prielaidas susiformuoti naujai – ūkininkų – klasei. Tai leido ne tik aprūpinti visuomenę maistu, bet ir sukurti eksporto bazę, sustiprinti nacionalinę valiutą, stabilizuoti finansų sistemą ir per nepilnus du dešimtmečius beveik likviduoti valstybės įsiskolinimą. Vos tik pasibaigus valstybės teritorijos išsaugojimo kariniams veiksmams, jau 1922 m. pradėjo veikti Lietuvos universitetas, parengta švietimo ir profesinio rengimo programa. Lietuvoje pradėjo kurtis viena iš sudėtingiausių – aviacijos bazė: sukurti lengvieji lėktuvai, niekuo nenusileidžiantys kitų valstybių analogams. Jei ne sovietinė agresija, mūsų valstybė jau penktojo dešimtmečio pradžioje būtų įžengusi į sparčiausiai besivystančių šalių grupę.
Antrosios Respublikos (nuo 1990 m.) laikotarpis apibūdinamas prieštaringai. Ekonomikos pokyčiai – akivaizdūs. Įdiegtos šiuolaikinės informacinės technologijos, naudojama moderni žemės ūkio, statybos ir pramonės įranga. Lietuvos įmonės vykdo tarptautinius automobilių ir aviacijos pramonės užsakymus, mūsų eksporto geografija aprėpia visus žemynus. Tačiau žmogiškųjų išteklių praradimas – didžiausias Europoje: lietuvių išsibarstymo po daugiau kaip 50 pasaulio šalių laimėjimu nepavadinsi. Būtina suvokti, kad asmenų, kuriais piliečiai nebegali pasitikėti, pašalinimas iš valdžios struktūrų galimas tik piliečiams susitelkus Sąjūdžio principu, nes visuomenės susiskaldymas į „partinius“ ir savimi nebetikinčius prie esminių permainų neatves. Rinkėjai turi pamatyti aiškią takoskyrą, kaip ir 1990-aisiais: arba Tautos sąrašas, arba dabartinė „nomenklatūra“.
Kai kurių reformų spartą stabdo objektyvios aplinkybės. Atkurti prieškariu buvusią gausią ūkininkų klasę nebėra jokių galimybių. Per okupacijos penkiasdešimtmetį daugumos buvusių ūkininkų palikuonys išvyko iš gimtųjų vietų ir pasirinko nieko bendra su agrariniu sektoriumi neturinčias specialybes, pritapo prie urbanizuoto gyvenimo būdo.
Jei Vidurio ir Vakarų Europoje šeimos sodyba kuriama šimtmečiams ir perduodama iš kartos į kartą, tai Lietuvoje tokia tendencija nutraukta, jai dar net nespėjus įsivyrauti. Dabartinės kartos ryšys su gimtuoju kraštu yra labai sumenkęs. Tikriausiai ne vienas prisimena, kokios milžiniškos norinčiųjų išvykti eilės susidarydavo prie Vokietijos ambasados dar iki įstojimo į Europos Sąjungą – darbo vietų praradimas tapo pagrindine emigracijos priežastimi. Tačiau besikeičiančios vyriausybės gręsiančio pavojaus masto nesuvokė ir nesuvokia iki šiol. Dar labiau apmaudu, kad, užuot sprendusios svarbiausius valstybės raidos klausimus, valdžios struktūros įsivelia į kampanijas, kurios neturi nieko bendra su gyvybiniais visuomenės poreikiais: gyventojų užimtumu, švietimu, sveikatos apsauga, tautos kultūros paveldu. Kaip turime vertinti atvirą kėsinimąsi į svarbiausią visuomenės ląstelę – šeimą, į gimtosios kalbos abėcėlę, kai valdžios atstovai nesuvokia, kad valstybė yra tautos namai? Laimei, kad dauguma visuomenės to suvokimo neprarado ir žino, kad pagrindinė valstybės jėga slypi ne tiek tarptautinėse struktūrose, kiek tautos susitelkime. Kitų tautos namų nėra niekur, o tapusi bename, išnyksta bet kuri tauta. Tikrasis globalaus pasaulio potencialas slypi ne jo unifikavime, o tautų kultūros paveldo įvairovėje.