Kaip jau minėta, svarbiausi (baziniai) žmogaus poreikiai yra būstas, darbas, sveikatos apsauga, nepertraukiamas išsilavinimas ir moralinė pozicija.
Išsami vietos žmogiškųjų, gamtos ir infrastruktūros išteklių analizė rodo, kad tokias galimybes galima sukurti kiek-vienoje vietovėje. Žemės rutulyje nėra jokių „neperspektyvių ekonomikos plėtrai“ vietovių. Yra tik vietovės, kurių eko- nominiai ištekliai dar neatskleisti. Juo labiau – dabartiniame pasaulyje, kuriame jau praktiškai nebeegzistuoja izoliuota ūkio raidos sistema. Juo labiau neperspektyvių vietovių nėra tokioje valstybėje, kaip Lietuva, nors banalių postringavimų apie neva menkas jos raidos galimybes arba „neperspektyvius regionus“ pilna mūsų viešoji erdvė. Būtent tokie motyvai ir lėmė mūsų valstybės padalinimą į „Vilniaus regioną “ ir „likusią Lietuvą“. Nedarnią regionų raidą lemia ne jų ribotos perspektyvos, o labai primityvi vietos išteklių analizė ar net tam tikro laikotarpio konjunktūriniai motyvai. Pavyzdžiui, vargu ar kas paskatins verslininką investuoti atokesnėse, nuo pagrindinių transporto arterijų nutolusiose vietovėse, kol erdvės jo verslo plėtrai yra sostinės apylinkėse. Pasaulio istorija jau daugybę kartų parodė, kaip menkas vietos galimybių suvokimas lėmė jų trumpalaikio klestėjimo ir po to sekusio ilgalaikio nuosmukio laikotarpius. Jei kur nors keliaudami matote apleistas sody- bas, namus užkaltais langais, ar ištuštėjusius bankrutavusių gamyklų korpusus, turite suvokti, kad visa tai liudija ne apie šių vietovių neperspektyvumą, o apie labai grubias gyventojų poreikių ir ūkio raidos analizės klaidas. Net tai, kas vienam atrodo kaip žemdirbystei kenkiančios piktžolės, kitam bus žaliava vaistams gaminti.
Kadangi darnios raidos problema yra labai plati, čia
pateiksime tik vieną pavyzdį. Prieš daugiau kaip dešimtmetį vykusios Rokiškio apylinkių galimybėms tirti skirtos ekspedicijos metu stabtelėjome labai vaizdingoje vietoje prie jau kelis šimtmečius skaičiuojančio ąžuolo. Kaip ir įp-rasta, tokios pertraukėlės metu kalba sukosi apie skirtingas temas, bet daugiausia apie tai, kokie verslai būtų labiausiai perspektyvūs šiose vietovėse. Net pirmieji įspūdžiai liudijo apie labai didelius rekreacinius išteklius, galimybę čia steigti kurortinės ir sanatorinės paskirties objektus, kuriuose būtų sukurta gerai apmokamų darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams. Kaip žinoma, Lietuva kol kas nesugebėjo panaudoti nė dešimtadalio savo rekreacinių išteklių, nes tokioms investicijoms vis dar vyraujantis „vienadienis“ valdymas jokių galimybių nesukuria. Su studentais svarstėme, ir kaip galėtų atrodyti tokios paskirties objektų aplinka.
Į mūsų pokalbį įsiterpė atsitiktinai prisigretinęs žmogus.
Kaip netrukus supratome, neseniai atvykęs iš kito Lietuvos krašto. Nugirdęs, kad kalbame apie naujų darbo vietų kūri-mą, jis smarkiai susierzinęs puolė aiškinti, kokia čia nederlinga žemė. Kaip neatremiamą argumentą jis tėškė, kad „čia net bulvės neauga ir net karvei geros ganyklos nėra…“. Susigaudę, kad jis nejuokauja, nebeištvėrę užklausėme, kur jis matė, kad kas nors bulves žvyrynuose augintų. Žmogelis nieko nesuprato ir pareiškė: „Čia – visa žemė – smėlis ir žvyras.“ Kaip kitaip tų apylinkių gamtinę aplinką galima panaudoti, jis net nesusimąstė, nes tik taip ūkininkauti buvo įpratęs. Užklausėme:
– Juk matote, kokios pušys, kokie ąžuolai čia auga, o sakote, kad čia – prasta žemė.
– Ar čia tik miškininkyste verta užsiimti? Kiek miško reikia turėti, kad pragyventum? – atkirto.
Dar prieš gerus penkiolika metų atlikti kaimo mokyklų abiturientų profesinių ketinimų poreikių tyrimai parodė, kad agrariniame ir miškų ūkyje yra linkę dirbti tik apytiksliai 5 proc. šių mokyklų auklėtinių, o pasirengusių likti gimtosiose vietovėse yra mažiau nei 7 proc. Visi kiti savo profesinės veiklos ir asmeninio gyvenimo perspektyvų jose nematė. Todėl kaimiškųjų vietovių ištuštėjimo tendencijas jau seniai buvo galima numatyti. Tačiau nė viena iki šiol valdžioje buvusi koalicija nesuvokė, kad tie laikai, kai atokesnės neurbanizuotos vietovės buvo tik agrarinio sektoriaus sfera, – jau seniai praeityje. Pagrindinė emigracijos priežastis – darbo vietų stoka. Apie tai, kad kiekviename regione ne tik galima, bet ir būtina plėtoti pramonės, transporto, energetikos, socialinių paslaugų sferas, nei valdantieji, nei naujų valstybės raidos strategijų kūrėjai nesusimąstė. Todėl iš Lietuvos išvykstantieji į klausimą apie emigracijos priežastį atsako klausimu: „Kaip Lioliuose (Tytuvėnuose, Kražiuose ar pan.) rasti profesinius lūkesčius ir pragyvenimo galimybes atitinkantį darbą?“
Pirmuosiuose šio ciklo straipsniuose aptarėme būsto klausimą. Kad ir koks judrus būtų šių dienų pasaulis, asmenybės ryšys su konkrečia vietove apsprendžia tai, ką apibūdiname kaip vieną iš svarbiausių žmogaus egzistavimo sąlygų, išreiškiamą šventu žodžiu – NAMAI. Jų neturintis apibūdinamas šiurpia sąvoka – benamis. Namus suprantame ne kaip pastatą, o kaip žmogaus ryšį su konkrečia vietove (valstybe, tėvyne, gimtine). Namai – vienas iš svarbiausių asmens kilmės dalių. Bet kuris atvykėlis į kitą valstybę pirmiausia išgirsta tokius klausimus: „Iš kurios valstybės esate? Jūsų pilietybė ir tautybė?“
Dabar visaip skatinama masinė migracija neturi nieko bendra su žmonijos ūkio ir kultūros pažanga. Tai yra ne kas kita, kaip šlykštus bandymas gausinti benamių sluoksnį. Būtybių, neturinčių nei pilietybės, nei tautybės – be jokio savojo etnoso. Vadinamasis „pasaulio pilietis“, migracijos skatintojų sumanymu, nėra dvasiniais ryšiais susijęs su jokia etnine kultūra. Tai ne pasaulio „pilietis“, kaip dažnai bando- ma pristatyti, o pasaulio valkata. Žinoma, čia kalbame ne apie žmones, apvažiavusius daugybę šalių, jose dirbusius ar įgijusius išsilavinimą, ne apie tyrinėjančius įvairių pasaulio šalių kultūras, o apie tuos asmenis, kurie su jokia šalimi neturi dvasinio ryšio ir pareigos jausmo, kurie įsivaizduoja, kad yra jų tik teisės be jokių pareigų, kuriems žodžiai „duok man“ yra visos elgsenos orientyras.
Iš tikrųjų etninės kilmės vieta yra ne geografinė nuoroda, kurią šiais laikais lengva pakeisti. Konkrečios vietovės kli- matas, gamtos įvairovė ir su ja susijusios bendruomenės elgsenos charakteristikos (papročiai, tradicijos ir kt.) atsispindi dienos darbų ritme. Kilmės vietos ryšys atsispindi ir asmens genetikoje bei antropologiniuose bruožuose. Tai rodo odos spalva, veido bruožai, ūgis ir kt. Ne veltui sakoma, kad ir valgyti geriausiai tinka tai, ką konkretaus sezono metu teikia gamta, nes per tūkstančius metų toje vietovėje gyvenančio asmens organizmas prie to yra geriausiai prisitaikęs. Išeivijoje buvo paplitęs posakis, kad „skrandis nutautėja vėliausiai“. Dabartinė globalizuota tiekimo ir prekybos sistema gali į bet kurį Žemės rutulio tašką nepertraukiamai tiekti viską, ką pasaulis išaugina arba pagamina, tačiau tokios universalios mitybos būdai anaiptol nėra teikiantys tik naudą – genetiškai neprisitaikiusiam organizmui tai gali ir labai rimtai pakenkti. Nuo konkrečios vietovės klimato priklauso ir būsto architektūra bei įranga, juk niekas nenaudotų islandiškų būsto šilumos išsaugojimo priemonių ir metodų Alžyre arba Saudo Arabijoje. Niekas neprognozuoja masinio afrikiečių perk-raustymo prie Ledjūrio, nors bastūnų stiliaus gyvenseną propaguojantys globalistai net ir tokiuose projektuose gali įžiūrėti milžinišką pelno grąžą teikiančius variantus. Į atvežtųjų gyvenimo trukmę dažniausiai nekreipiama dėmesio, nes tokiuose projektuose žmogus tėra tik „statistinis vienetas“. Tačiau, kaip minėta, būstas yra tik vienas iš asmens poreikių.
Nė kiek ne mažiau svarbios yra darbo ir pragyvenimo galimybės. Profesijos ir darbo pasirinkimas turi atitikti asmenybės polinkius ir gebėjimus. Sėkmingas pasirinkimas – viena iš svarbiausių asmenybės laimės sąlygų. Darbas yra ir pagrindinis šiuolaikinio žmogaus pragyvenimo šaltinis, todėl atlyginimas už darbą turi būti toks, kuris leistų žmogui oriai pragyventi – patenkinti savo svarbiausius gyvybinius poreikius. Darbas yra ir pagrindinis pajamų šaltinis, nes šiandien absoliuti dauguma žmonių patys užsidirba sau, o neretai – ir savo šeimos nariams. Pajamų poreikį labiausiai lemia valstybės ekonomikos raida ir visuomenės gyvenimo būdas. Žmogaus pajamos turi būti tokios, kad leistų jam susikurti sveiką privatų gyveni būti nepriklausomam nuo kitų, pavyzdžiui, net nuo tėvų.
Jonas Jasaitis