Nors Lietuvoje šiais metais dėl įvairių krizių laisvų darbo vietų skaičius kiek sumažėjo, tačiau darbuotojų ir dabar trūksta.
Mažėjanti Lietuva nebegali savais ištekliais užpildyti šio poreikio, todėl jos darbo rinką pasiekia vis didesnis oficialus ir neoficialus trečiųjų šalių darbuotojų skaičius. Vien 2023-iems metams patvirtinta atvykstančių specialistų kvota siekia 10 tūkst., o iš viso Lietuvoje jau darbuojasi virš 100 tūkst. užsieniečių.
Lietuvoje miršta beveik 20 tūkst. žmonių daugiau, nei gimsta
Aplinkui siaučiant karui, ekonominėms, finansinėms ir politinėms krizėms, vis dažniau mąstome apie mūsų valstybės ateitį, bandome kurti Lietuvos ateities strategijas ir vizijas. Praradę turėtus ir nesukūrę naujų ateities mokslinio planavimo instrumentų, tokių kaip Lietuvos ekonomikos tyrimų institutas, Lietuvos demografinių tyrimų institutas ar Lietuvos darnaus vystymosi institutas, šią funkciją patikėjome komercinių bankų analitikams, verslo ar įvairių interesų grupių ekspertams.
Seimo įkurtas Ateities komitetas yra bandymas užlopyti šią skylę, tačiau jis taip pat stokoja moksliniais tyrimais paremtų instrumentų. Justo Džiugelio vadovaujama Seimo darbo grupė neseniai suformavo ilgalaikės demografijos ir migracijos politikos rekomendacijas. Tačiau dar net nepasiekusi Vyriausybės, ši ataskaita jau sukėlė nemažai diskusijų.
Problema suformuluota visiškai teisingai ir paremta daugiau nei iškalbingais statistiniais duomenimis. Didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius buvo Nepriklausomybės pradžioje 1991 m.: tada turėjome 3,7 mln. gyventojų, o 2022 m. – jau nebėra nė 2,8 mln. Taigi per nepriklausomybės 30-metį gyventojų sumažėjo ketvirtadaliu. Ilgą laiką šį mažėjimą lėmė daug didesnis išvykstančių, nei atvykstančių asmenų skaičius. Keletą metų gyventojų praradimą dar kompensavo didesnis gimimų nei mirčių skaičius, tačiau labai greitai ir šis balansas tapo neigiamas ir vis didėja. 2021 m. jis tapo rekordiniu – minus 25 tūkst. Tiesa, reikia priminti, kad prie to prisidėjo ir COVID-19 mirtys, tačiau ir be to per paskutinį dešimtmetį kasmet Lietuvoje miršta beveik 20 tūkst. žmonių daugiau, nei gimsta. Ir nors galų gale išsisėmęs išvykstančių gyventojų srautas nuo 2019 m. tapo mažesnis nei atvykstančiųjų, bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja dėl didelio skirtumo tarp gimusių ir mirusių gyventojų.
Lietuvos padėtis – bene liūdniausia Europoje
2022 m. dėl Rusijos pradėto žiauraus karo Ukrainoje į Lietuvą atvyko apie 70 tūkst. Ukrainos gyventojų. Tai, aišku, padidino bendrą Lietuvos gyventojų skaičių, lyginant su 2021 m., ir kai kas jau suskubo džiaugtis, kad Lietuva vėl pradėjo didėti. Deja, tai yra tik karo sukeltas pokytis. Jeigu per metus šalyje gimstančių vaikų bus po 25 tūkst., tai mažiau nei po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės dar vienu milijonu. Tai vienas iš liūdniausių rezultatų Europos Sąjungoje. Gal tik Bulgarijos mažėjimas yra spartesnis, tačiau jos gyventojų ištekliai yra daug didesni nei Lietuvos. Aišku, čia – tik teoriniai skaičiavimai. Reikia tikėti, kad pavyks pagerinti tiek demografinius, tiek migracijos rodiklius, tačiau gyventojų mažėjimo tendencija išliks dar ilgai.
Mažas šalies gyventojų skaičius savaime nėra labai didelė problema. Pasaulyje gyvena ir mažesnės tautos, o kai kurios iš jų gyvena ir labai gerai. Tačiau problema yra tai, kad labai spartus šalies mažėjimas stipriai sudarko gyventojų struktūrą. Natūralu, kai šalies įvairaus amžiaus gyventojų skaičius yra maždaug vienodas ir tolygiai mažėja, didėjant amžiui. Tačiau Lietuvoje matome visai kitą vaizdą: akivaizdu, kad vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių (žr. diagramą). Ši situacija laikysis dar bent 30 metų, todėl visą šį laikotarpį jausime žmonių trūkumą visose gyvenimo sferose. Gana spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ilgainiui pradės neigiamai veikti (ir jau dabar veikia) mūsų gyvenimą.
Visuomenės senėjimas reiškia, kad didėja pasitraukusių iš darbo rinkos žmonių dalis. Todėl auga medicininės pagalbos poreikis, vis didesnė biudžeto dalis skiriama pensijų ir socialinių išmokų padengimui. Tačiau didžioji problema yra ne tai. Beveik dvigubas jaunų žmonių trūkumas neleidžia normaliai plėtotis verslui, mažina inovacijų diegimą, stabdo investicijų diegimą, pavojingai didina vidutinį darbuotojų amžių įvairiose struktūrose, aštrina kartų kaitos problemas. Dėl iškilusių krizių besitraukiantis verslas kiek sušvelnino šiuos iššūkius, bet tai – tik laikinas palengvinimas.
Iš kur gauti darbuotojų?
Natūralu, kad Seimo komisijos parengtos ataskaitos rekomendacijos krypsta tiek į demografinės situacijos ilgalaikį pagerinimą Lietuvoje, tiek į skubų darbo rinkos gelbėjimą. Abi šios užduotys yra sudėtingos, reikalaujančios rimtų sociologinių, ekonominių ir demografinių tyrimų. Kaip ir siūloma, pagal jas turėtų būtų sukurta ilgalaikė veiksmų ir priemonių programa, numatytas lėšų poreikis, įvertinta rizika ir problemos. Sukurta programa turėtų būti ilgalaikė ir stabili. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, lengvatos vaikus auginančioms šeimoms nebus nutrauktos po kelerių metų nuo jų priėmimo, o reemigravusių piliečių integravimo programa nebus sustabdyta vos tik jiems sugrįžus. Ypač daug diskusijų kelia ir, matyt, toliau kels tiesioginis darbo jėgos atsivežimas iš įvairių šalių, jų kvotos, šalių sąrašai, darbo leidimai ir t. t.
Susidariusi liūdnoka Lietuvos padėtis verčia įvertinti ir Lietuvos švietimo bei profesinio orientavimo sistemą. Šiuo metu vis dar gyvename taip, lyg kiekvienais metais bendrojo lavinimo mokyklas paliktų bent 40 ar 45 tūkstančiai abiturientų. Lietuvos profesinio rengimo centrai ir mokyklos, kolegijos ir universitetai siūlo daugybę programų, reklamuoja jas, kviečia laisvai pasirinkti ir studijuoti. Esant normaliai šalies būsenai, gamta ir statistika pasirūpina, kad į visas profesijas ir specialybes pasuka pakankami būriai jaunimo, kuris, baigęs studijas, įsilieja į darbo rinką, užima dabar sukurtas darbo vietas arba pakeičia pasitraukusius iš darbo rinkos.
Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje yra apie 1,37 mln. gyventojų. Nemažai daliai iš jų reikia aukštojo išsilavinimo ir šis poreikis vis didėja. Kad esamos struktūros (mokytojų, inžinierių, gydytojų, tarnautojų, statybininkų ir t. t.) bent jau nesentų ir nemažėtų sparčiau, nei mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, į kiekvieną 1 000 darbuotojų kolektyvą kasmet turėtų ateiti bent po 30 naujų darbuotojų. Taigi minimalus naujų darbuotojų poreikis yra maždaug 41 tūkst. Deja, turime vos 25 tūkst. savų naujų darbo rinkos dalyvių. Tai verčia mus visai kitaip elgtis ir ieškoti naujų sprendimų.
Yra specialybių, kurių nepakeis imigrantai
Pirmiausia turėtume atrinkti tas profesijas, kurias labai sunku arba neįmanoma pakeisti kitų šalių imigrantais. Tai: mokytojai, valstybės tarnautojai, aukštojo išsilavinimo reikalaujančios profesijos ir pan. Įvertinę darbuotojų trūkumą tose srityse, turėtume sukurti paskatų sistemą, kad būsimieji rinkos dalyviai maždaug tolygiai pasiskirstytų pagal trūkstamas profesijas.
Aišku, kad valstybei bus nelengva konkuruoti su verslu. Pavyzdžiui, ieškodamos inžinierių, kai kurios įmonės šią profesiją pasirinkusiems studentams siūlo ne tik vienkartinę išmoką, siekiančią iki 3 000 eurų, bet ir pastovią stipendiją visam studijų laikotarpiui. Pavyzdžiui, kviečiant jaunimą studijuoti fizikos, matematikos ar informatikos mokytojo specialybę, reikės sukurti ne mažiau patrauklią ekonominę ir socialinę skatinimo sistemą, jau nekalbant apie atlyginimus.
Deja, tokios priemonės tik užtikrintų, kad į visas profesijas įsilietų kažkiek naujų darbuotojų, tačiau jų trūkumo tai nepanaikintų. Taigi išsiversti be imigracijos nepavyks. Panaikinti keliolikos tūkstančių darbuotojų trūkumą kasmet yra gana rimtas išbandymas. Tiesiog atidaryti visas sienas ir kelius nėra išeitis. Didžioji dalis emigrantų, siekiančių patekti į Lietuvą, yra iš Irako, Sirijos ar kitų šalių ir savo kelionės tikslu mato senąsias Europos šalis. Lietuvos darbo rinkoje jie beveik neužsilaiko. Lieka galimybė tikslingai ieškoti darbuotojų kitose šalyse ir organizuoti jų atvykimą į Lietuvą konkretiems darbams pagal nustatytas darbo kvotas. Pavyzdžiui, 2023 metams patvirtinta 35 950 darbuotojų kvota trečiųjų šalių piliečiams. Kaip ir kasmet, didžiausi darbuotojų srautai yra iš Ukrainos, Baltarusijos ir kelių kitų šalių. Atvykstančių iš Europos Sąjungos (išskyrus grįžtančius lietuvius) yra labai mažai. Kvotos daugiausia išdalinamos aptarnavimo, transporto, pramonės, statybos ir kitiems sektoriams. Aukštos kvalifikacijos specialistai tarp jų sudaro mažumą ir tai netenkina žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikio.
Investicijos į studentus ir jų studijas
Efektyviausias šios problemos sprendimo kelias – stiprinti šalies aukštojo mokslo sistemą. Tuo sėkmingai ir ilgą laiką naudojasi JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, o dabar tai pradeda daryti ir Lenkija, Čekija bei kitos šalys. Esmė yra ta, kad, taikant dideles nuolaidas už mokslą arba turint labai palankią mokslo kreditavimo sistemą (kreditą grąžinti reikia tik baigus mokslus ir pradėjus gauti didelį darbo užmokestį), į šalies aukštąsias mokyklas pakviečiamas mokytis didelis skaičius gabiausio jaunimo iš kitų valstybių. Nekalbant jau apie tai, kad didelė jų dalis įsidarbina dar studijų laikotarpiu, o baigę tos šalies studijas, mokėdami jos kalbą ir žinodami kultūrą, dauguma pasilieka dirbti šalyje, jei tik yra laisvų darbo vietų. Toks būdas leidžia pritraukti į šalį aukštos kvalifikacijos specialistų, ko beveik neįmanoma padaryti per tiesioginę imigraciją.
Lietuva čia turi labai didelę perspektyvą. Ne taip seniai Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo per 200 tūkst. studentų, tačiau šiemet jų turime 100 tūkst. Tai reiškia, kad Lietuvos aukštosios mokyklos dirba ne visu pajėgumu ir be jokių didelių infrastruktūrinių investicijų galėtų kasmet priimti iki 10 tūkst. užsienio studentų. Tai galėtų bent kiek sumažinti tiesioginės imigracijos mastus, kadangi nemaža studentų dalis įsidarbintų dalimi etato. Tai galėtų atitikti dviejų ar trijų tūkstančių imigrantų kvotą.
Ko tam reikia ir kodėl tai nevyksta dabar? Labai paprasta. Mes esame patrauklūs trečiųjų šalių, daugiausia kaimyninių, jaunimui, tačiau pragyvenimas Lietuvoje ir jos aukštasis mokslas jiems yra per brangus. Kad galėtume pasikviesti gabiausių, labiausiai motyvuotų studentų, turėtume į juos investuoti. Kreditų ar tiesioginių subsidijų būdu vienam studentui reikėtų surasti apie 4 tūkst. eurų per metus. Tai yra nemažos investicijos, o įsibėgėjus programai jos siektų apie 150 mln. eurų. Tačiau jų grąža nekelia didelės rizikos, nes pradėjusiam dirbti jaunam žmogui grąžinti gautą kreditą nėra nepakeliama našta. Be to, į šį procesą lengvai gali įsitraukti tiek verslas, tiek ir pati valstybė, finansuodama savo būsimų specialistų studijas. Taigi bent jau pabandyti tikrai būtų verta.
Pabaigai dar atsakymas į klausimą, kodėl tokios geros sąlygos būtų siūlomos užsieniečiams, kai dalis Lietuvos jaunimo yra priversti mokėti už savo studijas? Pirmiausia, pastebėkime, kad valstybės finansuojamų vietų skaičius jau dabar yra didesnis, nei yra norinčių ir galinčių studijuoti inžinerijos, informacinių technologijų, žemės ūkio, pedagogikos ir kitose programose, kurių absolventų nuolatos trūksta. Mokančiųjų už mokslą lieka vadybos, psichologijos, teisės ir kitose, ne tokiose deficitinėse, programose. Nuo 2024 m., suvienodinus stojimo reikalavimus į mokamas ir nemokamas studijas, valstybės finansuojamų vietų turėtų pakakti visoms programoms. Didesnė problema bus, kaip tolygiai, nors ir nepilnai, užpildyti visas programas, kad nenutiktų taip, jog vienos ar kitos profesijos aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje neliks visai, o jų importas bus sunkiai išsprendžiama užduotis.
Akad. Juozas Augutis
Autorius yra VDU rektorius