ES biudžeto svarstymuose – didžiulė klaida
Pasaka, kurią sau seka turtingosios Vakarų šalys, yra graži: jos yra kilnios sielos, padedančios savo vargingesniems kaimynams, kurie pasikliauna Europos Sąjungos (ES) subsidijomis ir vadinamųjų ES „grynųjų mokėtojų“ gera valia. Jos taip pat mėgsta vaizduoti šias šalis, kaip nedėkingas pagalbos gavėjas, pabrėždami jų lyderių, tokių kaip Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ir Lenkijos vadovas Jaroslavas Kačinskis, euroskeptišką retoriką.
Tačiau platesnis makroekonominis vaizdas pasakoja kitokią istoriją. Priešingai, nei visuotinai manoma, didžioji dalis pinigų Europoje srūva iš Rytų į Vakarus, o ne atvirkščiai. Kai Rytų Europos šalys pradėjo jungtis prie ES, buvo sudarytas sandėris: Rytų vyriausybės sutiko pašalinti prekybos barjerus, kad Vakarų bendrovės galėtų pasiekti platų ratą vartotojų, nekantraujančių maksimaliai pasinaudoti naujuoju gyvenimo būdu. Vakarų vyriausybės mainais žadėjo pervesti ES pinigus į Rytus, kad buvęs sovietinis blokas galėtų susikurti infrastruktūrą, kurios beviltiškai reikėjo.
Į Rytus pasipylė investicijos. Buvo pigiai perkamos buvusios valstybinės licencijos ir Vakarų verslai atsiriekė sau nemažą dalį kiekviename Rytų ekonomikos sektoriuje. Dėl to rytinių Europos šalių namų ūkius pasiekė modernios vartojimo prekės. Daugumai menkiau išvystytų regionų buvo išrašytos didelės sąskaitos.
Tai buvo sveikinama kaip sėkmė: ES „sanglaudos politika“ turėjo gerą efektą, kurio laukta – Rytai pradėjo pasivyti likusius klubo narius. Bet didžiausi šios raidos „laimėtojai“ buvo Vakarų Europos šalys, dalis kurių šiuo metu ima labiau kontroliuoti savo išlaidas, atkakliai tvirtindamos, kad jos „negali toliau mokėti Europos Sąjungai žymiai daugiau, nei po to atgauna“. Tikrovėje pinigai, kuriuos Vakarų šalys siunčia Rytų Europai per ES biudžetą, sumenksta, palyginus juos su pelnais, kuriuos gauna Vakarų įmonės iš investicijų Rytuose. Nuo 2010 iki 2016 m. Vengrija, Lenkija, Čekijos Respublika ar Slovakija iš ES fondų gavo sumą, atitinkančią nuo 2 iki 4 proc. jų BVP, bet iš šių šalių ištekančio kapitalo srautas per tą patį laiką sudarė nuo 4 iki beveik 8 proc. jų BVP. Vakarų Europos šalys taip pat uždirbo didelius pinigus iš ES finansuojamų viešųjų pirkimų Rytų Europoje. Pirmoji greitaeigio traukinio linija, kertanti Baltijos šalis, projektuojama Ispanijos, Vokietijos ir Prancūzijos įmonėse. Šis projektas yra pirmasis didžiulis statybos kontraktas, ir jis buvo paskirtas Belgijos bendrovei.
Pinigai, kuriuos Vakarų Europos įmonės uždirba iš investicijų Rytų Europoje, viršija pinigų,
siunčiamų į Rytus per ES biudžetą, kiekį
Matau šią raidą, kai būnu namuose Rumunijoje, kur vietiniai prekybos centrai priklauso prancūzų nuosavybėje esantiems tinklams, tokiems kaip „Carrefour“ ar „Auchan“. Mano telefono operatorius yra prancūzų įmonė. Vanduo, tekantis iš mano krano, taip pat tiekiamas prancūzų bendrovės. Aš taip pat apmoku savo sąskaitas už dujas tarptautinei prancūzų įmonei ir darau tai per prancūzams priklausantį banką.
Gerovės srautas iš Rytų į Vakarus gali būti matomas ir kvalifikuotų darbuotojų smegenų nutekėjime, kurį patyrė šis regionas. Tačiau ši didelė kaina nepasirodo besiderančių dėl ES biudžeto „Excel“ lentelėse. Imkime sveikatos sektorių. Pavyzdžiui, jokie ES fondai nekompensuoja to, kad 10 proc. Rumunijos gydytojų kasmet palieka savo šalį ir dabar gydo pacientus Vakaruose. Nuo 2009 iki 2015 m. mūsų šalis jau prarado pusę savo gydytojų. Netrukus po to, kai įstojo Lenkija, virš 60 proc. penkto ir šešto kurso medicinos studentų sakė, kad jie planuoja dirbti užsienyje. Bulgarijoje šis skaičius išaugo iki 90 proc.
Derybose dėl kito septynmečio biudžeto Europos lyderiai turėtų geriau įsižiūrėti į platesnį vaizdą. Diskusijos negali būti tik dėl viešųjų pinigų ir neturi tapti barniu tarp „grynųjų mokėtojų“ bei „grynųjų naudos gavėjų“. Mintis, kad ES biudžeto partijoje yra „pralaimintys“ ir „išlošiantys“, yra ekonomiškai klaidinga: mes visi esame bendros ES rinkos grynieji naudos gavėjai. Ši klaida pavojinga politiškai. „Brexit“ mums parodė, kad, kai pripažinti politikai ima kalbėti, jog jie turėtų „atgauti“ savo pinigus, radikalūs populistai ima tvirtinti, kad šalis turi „susigrąžinti kontrolę“.
ES yra didelis sandoris, kuriuo mes visi naudojamės, kol kiekvienas prisimena, kad kiekvienas atlieka savo vaidmenį ir sumoka savo dalį. ES sanglaudos politika nėra labdara. Laikas Vakarų politikams pasakyti savo rinkėjams, kokią naudą jų šalys gavo dėl bloko plėtros į Rytus. Šaltinis: Politico.eu.
Clotilde Armand
Autorė buvo Europos Parlamento narė iš Rumunijos, Europos Parlamento Biudžeto komiteto narė