Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas apskritai yra lyderis?
Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši sąvoka tampa net šiek tiek nuvalkiota, tikintis, kad lyderiai bus visur ir visada, kad lyderiais taps beveik visi ir kad lyderiai gali viską. Atrodo, kad lyderystė yra per daug romantizuojama, priskiriant jai ypatingą reikšmę ir svorį, tačiau nematant lyderystės kaip proceso, kuriame pamirštame svarbą tų, kurie jais seka.
Norima to, kas aiškiai neapibūdinama
Pradėkime nuo to, kad vis dar lieka neaišku, kas yra ir kaip pasireiškia lyderystė, kurios taip norime. Dažnai atrodo, kad lyderystė yra tiesiog buvimas pirmu. Kartais, kad tai – gebėjimas tvirtai laikytis savo pozicijos, kartais – pasitikėjimas savimi, kartais – pasiaukojimas dėl kitų, o kartais – net blogas pavyzdys. Pavyzdžiui, autoritarinis vadovas taip pat yra vadinamas lyderiu. O kur svarstymai apie lyderystės pranašumą prieš vadovavimą? Dažnai atrodo, kad vartoti žodžius „lyderis“ ar „lyderystė“ paprasčiausiai yra mados reikalas ir ne daugiau.
Dėl nevienareikšmio apibrėžimo lyderystės sąvoka yra vartojama padrikai, neaiškiai, be konkretaus turinio, kurį suprastume bemaž vienodai. Žinoma, mokslas atskleidžia, kad vadovavimą ar lyderystę apibrėžti nėra lengva, tačiau reikia suprasti, kad, būdami nekonkretūs ir norėdami kažko, kas nėra aiškiai apibrėžta, nieko konkretaus nesulauksime. Jeigu, sakydami asmeniui tapti vedliu („lyderiu“), turėsime omenyje būtinybę būti empatiškam ir įsiklausančiam (tokių lyderystės apibūdinimų taip pat rasime), o asmuo taps tokiu lyderiu, kokiu supranta save, kaip nuolatos kuriantį naujas veiksmingas strategijas, negausime nieko vertingo. Kitaip tariant, jeigu norime, kad asmuo būtu empatiškas ir įsiklausantis, tą jam ir pasakykime, o nevilkime visko į lyderystės apvalkalą. Apibrėžkime lyderystę aiškiai ir suprantamai.
Lyderis – (ne)vienintelis ir (ne)pakartojamas
Reikia pripažinti, kad lyderiai turi nemažą reikšmę aplinkinių žmonių veiklai, visuomenės ir organizacijų sėkmei. Visgi, ar vienas lauke yra karys? Greičiausia, kad taip. Tačiau vargu, ar jis yra lyderis. Lyderiui reikalingi asmenys, kurie juo sektų. Dažnu atveju apibūdinant lyderystę apsiribojama tik tuo, kad lyderis turi vesti (angl. lead) kitus į priekį, veikti kitų elgesį, motyvuoti, skatinti, tačiau neatsižvelgiama, kad ir vedlio („lyderio“) sekėjai turi įtakos lyderiui ir visam lyderystės procesui. Pamirštas abipusis lyderystės procesas, kur reikšmingos įtakos lyderystei turi ir sekėjas (dažniausiai – darbuotojas).
Natūralu tikėtis, kad kito asmens bendravimas su manimi paveiks mano elgesį. Pavyzdžiui, jeigu aplinkiniai asmenys neklauso, o galbūt kaip tik priešinasi man, ar aš išliksiu toks pats nuoseklus ir toliau sieksiu motyvuoti kitus? Būtų nelogiška į tai nereaguoti ir neišreikšti vienos ar kitos emocijos, kuri paveiks ir mano elgesį su kitais žmonėmis. Neretai neatsižvelgiama, kad ir aplinkiniai asmenys sąmoningai arba nesąmoningai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikia mūsų pačių elgesį. Tai vyksta ir lyderystės procese. Pamirštama, kad dažniausiai sekėjai yra aktyvūs lyderystės proceso dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai, laukiantys, kol juos kas nors pajudins. Sekėjai gali priešintis arba sutikti, ar net aktyviai keisti kryptį.
Išmokyk ne vesti, o sekti
Ne visi asmenys turi aukštą galios motyvaciją ar siekį ką nors vesti į priekį, nes tai atima daug išteklių, o gaunama grąža ne visada atperka pastangas. Galiausiai reikia atsiminti, kad lyderių skaičius yra daug mažesnis nei lyderiais sekančių žmonių, todėl manyti, kad dėmesį turime skirti tik lyderiui ir koncentruoti jėgas į vieną grupę, – nelogiška.
Galima teigti, kad dėmesys sekėjams neskiriamas, nes manoma, kad sekti moka visi. Tiesa, yra evoliucinės psichologijos atstovų, kurie būtent tai ir teigia: mes turime užprogramuotą gebėjimą sekti, kai tam yra tinkamos sąlygos ir tinkamas lyderis. Tačiau, ar užtenka tik evoliucinės prigimties sekti? Greičiausiai, kad ne.
Tyrimai atskleidžia, kad, siekiant patirti sėkmę organizacijoje ar bendruomenėje, reikia žmones mokyti būti ne tik lyderiais, bet ir sekėjais. Tokias programas jau yra įdiegusios net federalinės JAV institucijos. Gebėjimas būti geru sekėju yra ne tiek buvimas paklusniam ir daryti tai, ką pasako lyderis, kiek gebėjimas konstruktyviai reaguoti į lyderio nurodomą kryptį, siekiant didžiausios sėkmės. Tyrimai atskleidžia, kad mokymas būti sekėju padeda organizacijose plėtoti partneryste grįstą ryšį tarp lyderio ir sekėjų. Lyderiai yra labiau sąmoningi, bendraudami su sekėjais, sekėjai tampa labiau sąmoningi ir produktyvesni.
Nors lyderystė yra svarbi, tačiau išpūstas įsitikinimas, kad lyderiai yra vieninteliai unikalūs ir nepakartojami, yra neteisingas, o lyderystės sąvokos vartojimas – labiau mados reikalas. Lyderystės procesas yra niekinis be sekėjų ir suvokimo, kad sekėjai turi didžiulę įtaką lyderystės procesui. Kur yra lyderis, ten turi būti ir sekėjai. Siekiant efektyvesnio lyderystės proceso, yra svarbu ne tik nuolat galvoti apie sekėjus, bet ir mokyti žmones jais būti.
Tadas Vadvilavičius
Autorius yra VDU Psichologijos katedros doktorantas