Kiekvienos tautos ir valstybės ne tik dabartis, bet ir ateitis priklauso nuo ją sudarančios visuomenės gyvybingumo, kūrybingumo ir praktinės veiklos intensyvumo bei efektyvumo.
Todėl vienas svarbiausių Vyriausybės tikslų yra prailginti kokybišką, t. y. darbingą, žmogaus amžių. Nepakanka, kad valstybę sudarantieji piliečiai gyventų ilgai. Būtina sudaryti sąlygas prailginti jų darbingą amžių. Kad žmogus galėtų ilgiau ir kūrybiškai dirbti, jis turi būti sveikas ir suinteresuotas savo darbo vaisiais. Tai reiškia, kad greta ilgesnės bendros statistinės piliečių gyvenimo trukmės labai svarbu prailginti jų kokybiško gyvenimo trukmę.
Apžvelkime, kokia situacija šiuo požiūriu yra mūsų valstybėje. Niekam ne paslaptis, kad stovime prieš labai didelę demografinę problemą: Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių, katastrofiškai mažėja darbingų gyventojų skaičius. Vyriausybės desperatiškos pastangos mažinti darbingo ir kūrybingo amžiaus žmonių (pagrindinio biudžeto pajamų šaltinio) emigraciją neduoda norimo efekto. Visuomenei sparčiai senstant, auga socialinių ir medicininių išmokų, kurių reikia aptarnauti didėjančiam vyresnio amžiaus žmonių skaičiui, poreikis. Šiuolaikinės visuomenės raidos pokyčių „žirklės“ yra vienas iš pačių didžiausių mūsų laikmečio socialinių išbandymų, nes ilgalaikėje perspektyvoje tai daro ryškų neigiamą poveikį valstybės ekonomikos raidai.
Lietuva yra viena sparčiausiai senstančių Europos Sąjungos valstybių. Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento vyr. patarėjo Stepono Kulbausko, vyresnio amžiaus žmonių skaičius mūsų valstybėje sparčiai auga: „Jei 2002-aisiais 55 metų ir vyresnių žmonių turėjome apie 25 proc., tai 2015-aisiais jų jau buvo apie 31,7 proc.“ Ši tendencija negali likti be Vyriausybės dėmesio.
Vyresnio amžiaus asmenys, norėdami ilgiau išlikti darbingi ir kūrybingi, turi nuolat rūpintis išsaugoti savo sveikatą. Tačiau ir sveikatos apsaugos sistema turi sukurti palankesnes sąlygas šiai asmenų grupei kuo ilgiau išlikti sveikiems. Tačiau senjorai Lietuvoje nėra skatinami prisitaikyti prie sparčiai kintančių darbo jėgos rinkos poreikių. Todėl jie, neturėdami vyresniems asmenims pritaikytų galimybių kelti kvalifikaciją ir susirasti darbo, papildo socialiai remtinų asmenų ir bedarbių gretas.
Prie vyresnio amžiaus asmenų nedarbo prisideda ir neigiamas visuomenės, ypač darbdavių, požiūris. Vertindami ilgalaikę perspektyvą, darbdaviai mieliau renkasi jaunus darbuotojus, nors ir neturinčius patirties, o vyresniuosius yra linkę palikti už įmonės vartų. Gal kažkurį laiką tai leis išlaikyti įmonės pelningumą, tačiau padidins valstybės socialinių išmokų naštą.
Dėl Vyriausybės vykdomos netoliaregiškos ekonominės politikos, vyresnio amžiaus asmenys patiria ryškią kultūrinę ir socialinę atskirtį. Nepagrįstai nuvertinus senjorų sukauptą patirtį, dažnai iškyla pavojus susidurti su problemomis, kurios jau buvo išspręstos praeityje. Neefektyvus žmogiškųjų išteklių naudojimas lemia ir didėjančią materialinę bei ekonominę žalą, didina valstybės įsiskolinimą bankams ir tarptautinėms korporacijoms, stiprina nepasitikėjimą Vyriausybe. Iškyla klausimas, ar ir toliau stebėsime, kaip grimztame į liūną, ar ieškosime galimybių iš jo išsikapstyti.
Šalia senjorų skatinimo patiems spręsti savo problemas, svarbu ir valstybės lygmeniu imtis veiksmų, kurie skatintų visuomenę prisidėti prie veiklios ilgaamžystės. Tokie sprendimai turi būti priimami, remiantis šiuolaikinių socialinių ir biomedicininių mokslinių atradimų išvadomis. Einant šiuo keliu, būtina ne tik sukaupti reikiamą kiekį naujausių biomedicinos ir socialinių žinių, bet ir kuo plačiau įtraukti visuomenę, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinio statuso. Tam pasitarnautų ir pačių senjorų susibūrimas į bendruomenes bei jų aktyvesnis dalyvavimas visuomeninėje ir politinėje veikloje. Todėl šūkis „Sidabrinė išmintis – veržliai jaunystei!“ turi būti vis suprantamesnis ir aktualesnis.
Lietuvos akademinės bendruomenės senjorai yra sukaupę didelį kūrybinį potencialą ir gali efektyviai prisidėti, visuomenei sprendžiant aptariamą problemą. Jie yra pasiruošę pasidalinti su kitais senjorais savo žiniomis, patirtimi ir išmintimi, kurią pavyko sukaupti dirbant universitetuose, institutuose ir kituose mokslo bei pedagoginės veiklos institucijose. Siekiant suburti šiuos žmones bendrai veiklai, prieš 26 metus buvo įkurta viešoji įstaiga – Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademija (LVIA). Pagrindinis šios organizacijos veiklos tikslas – padėti sparčiai senstančios visuomenės piliečiams kuo ilgiau išlaikyti darbingumą ir socialinį aktyvumą. Akademiją kūrė ir jos veiklai vadovavo daug iškilių Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorių ir kitų žinomų Lietuvos visuomenės atstovų: dr. Kastis Krikštopaitis, Kazimieras Ambrozaitis, prof. Aldona Bartusevičienė, Ksavera Vaištarienė, Filomena Taunytė ir kt.
Kelerius metus šios organizacijos veikla buvo kiek prigesusi, tačiau praėjusių metų balandžio mėnesį susirinkęs LVIA aktyvas pasiryžo atgaivinti jos veiklą. Buvo išrinkti nauji LVIA tarybos nariai. Man buvo patikėtos akademijos prezidento pareigos. Per nepilnus aštuonis mėnesius Lietuvos medicinos bibliotekoje ir Klaipėdos universiteto Botanikos sode LVIA aktyvo savanoriškų pastangų dėka surengti net septyni pažintiniai renginiai. Jų metu akademijos nariai ir svečiai turėjo galimybę bendrauti su Seimo nariais: Juozu Oleku, Antanu Vinkumi, Dainiumi Kepeniu ir Vyteniu Andriukaičiu. Paskaitas skaitė profesoriai Artūras Razbadauskas, Algimantas Mečislovas Olšauskas, Asta Klimienė, Juozas Pabrėža ir Algimantas Kirkutis, gydytojai – Lilija Sorevičienė, Ona Jurkauskienė ir Vanda Kramarauskienė, slaugos mokslų magistrė Goda Godytė, sveikatos priežiūros specialistė Sigita Kriaučiūnienė, Šv. Pranciškaus ordino Klaipėdos vienuolyno Onkologijos centro darbuotoja Nijolė Raudytė ir kt.
LVIA veiklą parėmė Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotoja Regina Vaišvilienė ir techninė darbuotoja Ingrida Tomaševskienė, žurnalo „Raktas“ redakcija (vyr. redaktorė Goda Šleinytė-Mlinkauskienė), kompanija NUGA BEST (direktorė Tatjana Kovaliova) ir kt. Akademijos veiklos atnaujinti nebūtų galima be aktyvaus jos narių – gydytojos-fitoterapeutės Zofijos Tikuišienės, Kęstučio Balčiūno, Angelės Pečeliūnaitės, Aldonos Mikalauskienės ir kitų dalyvavimo.
Ištiesti ranką ir padėti artimam žmogui oriai ir visavertiškai gyventi yra kilnus ir didis tikslas. Pasirūpinti mūsų senjorais, suteikiant galimybę jiems būti sveikesniems ir reikalingiems visuomenei, yra vienas iš tokių svarbių darbų. Iš ateinančių metų LVIA nariai tikisi dar aktyvesnio, abipusiškai naudingo bendradarbiavimo su valstybinėmis ir nevyriausybinėmis bei verslo organizacijomis, kad kuo daugiau įtrauktumėme senjorus į įdomią ir visuomenei naudingą veiklą. Kviečiame visus neabejingus savo ir tautos ateičiai žmones prisidėti ir palaikyti akademiją, siekiančią sukurti sąlygas vyresnio mažiaus žmonėms kuo ilgiau išlikti darbingiems ir socialiai aktyviems.
Prof. Algimantas Kirkutis
Autorius yra habilituotas medicinos mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto profesorius, Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos prezidentas