Skurdą ir socialinę atskirtį patiriančios nėščiosios, motinos ir jų vaikai Lietuvoje susiduria su itin skaudžiomis problemomis.
Būtina valstybinės paramos programa, kuri padėtų jiems pačiu jautriausiu laikotarpiu – pirmąjį tūkstantį gyvenimo dienų. Paramos poreikį patvirtino Vytauto Didžiojo universiteto atliktas mokslinis tyrimas.
Pirmasis tūkstantis vaiko gyvenimo dienų
Tai yra laikotarpis, kai vaiko kūnas, jo smegenys yra ypač jautrūs, kai labai dideliu greičiu vyksta daug svarbių vystymosi procesų. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda formuoti savo fizinę ir emocinę būklę, kuri stipriai paveiks jo vystymąsi ir sveikatą. Visa tai gali lemti socialinius santykius visam gyvenimui. Per pirmą tūkstantį dienų ypač svarbu užtikrinti, kad vaikas būtų tinkamai maitinamas, augtų saugioje aplinkoje, patirtų jo poreikius atitinkančius santykius ir sveikatos priežiūrą bei palaipsniui jo pažinimą turtinančią aplinką.
Moksliniai tyrimai rodo, kad puoselėjanti vaiko priežiūra ir aplinka yra investicija į jo vystymąsi, šeimos darną, gimstamumo didinimą, ateities darbo jėgą ir visos valstybės pažangą lemiančią socialinę raidą. Žalojanti aplinka neleidžia vaikui išskleisti jo potencialą. Neatsitiktinai šioje srityje dirbantys mokslininkai, politikai ir pilietinės visuomenės atstovai skatina ankstyvosios vaikystės vystymą, ypač ragindami teikti pagalbą tiems, kurie patiria skurdą ir socialinę atskirtį. Tam yra skirtos ir Europos vaikų garantijos.
Prasimaitinti ir turėti stogą virš galvos – iššūkis
Iki šiol trūko mokslinių tyrimų šia tema. Siekiant užpildyti šią spragą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Ilona Tamutienė ir doktorantė Vaida Auglytė Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos užsakymu 2022 m. atliko tyrimą „Kokia parama ir paslaugos yra prieinamos nėščiosioms ir vaikams iki 2 metų amžiaus? Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo“. Tyrimas rėmėsi 18 kokybinių interviu su pažeidžiamų grupių motinomis bei specialistais, teikiančiais pagalbą nėščiosioms ir mamoms, auginančioms vaikus iki 2 metų amžiaus.
Tyrimas atskleidė, kad fizinės sveikatos priežiūra vertinama palankiai. Tačiau trūksta nėščiųjų, pagimdžiusių ir vaikų emocinės priežiūros valstybinėse sveikatos priežiūros institucijose ir lankomosios priežiūros – po gimdymo grįžus į namus. Tik vieną iš 9 mamų su vaikais po gimdymo namuose aplankė sveikatos priežiūros specialistė. Visi tyrimo dalyviai teigė, kad šiuo jautriu motinai ir vaikui laikotarpiui jiems yra reikalingos lankomosios priežiūros specialisto paslaugos. Tačiau didžiausios problemos yra susijusios su skurdą ir socialinę atskirtį patiriančių nėščiųjų ir jų vaikučių socialine apsauga. Valstybė nepakankamai rūpinasi jų egzistenciniais poreikiais, todėl jie susiduria su svarbiausiais iššūkiais – turėti „stogą virš galvos“ ir prasimaitinti.
70 dienų iki gimdymo – išgyventi už 270 eurų
Moteriai, kuri pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės išmokos, iki numatytos gimdymo datos likus 70 kalendorinių dienų, skiriama 6,43 bazinės socialinės išmokos dydžio (2022 m. sausio 1 d. bazinė išmoka buvo 42 eurai) vienkartinė išmoka nėščiai moteriai. 2022 m. nėščioji turėjo išgyventi 70 dienų iki gimdymo už 270,06 euro. Vienkartinė vaiko gimimo (506 eurų) ir kasmėnesinė išmoka vaikui (80,5 euro) Lietuvoje yra universalios, jas gauna visi vaikai, nepriklausomai nuo tėvų statuso. Skurde ir atskirtyje esančios mamos, jei tik turėjo reikiamus dokumentus, papildomai gavo 47,38 euro (1,03 BSI priedą). Taigi, sudėję išmokas vaikui, gauname 128 eurus per mėnesį. Kai kurių motinų su vaikais vadinamieji „vaiko pinigai“ yra vienintelės pajamos, nes jos negali gauti nei priedo, nei socialinės pašalpos, nei kompensacijų, kol nepateikia visų reikiamų dokumentų, tokių kaip vaiko tėvo uždarbis, registracija Užimtumo tarnyboje, išlaikymo priteisimas ir kt.
Motinoms ir vaikams, kuriuos apleido vaikų tėvai, vaikui gimus gali tekti nustatinėti tėvystę, vaiko išlaikymo išlaidas ir pan. Motinai, kuri iškart po nėštumo gali turėti sveikatos problemų ir patiria iššūkį rūpintis kūdikiu, gali būti labai sunku surasti jo tėvą ir sutvarkyti biurokratinius reikalus. O trumpuoju periodu, pirmuosius mėnesius po gimdymo, tai yra apskritai neįmanoma. Tačiau, kol to nepadarys, motina negalės tikėtis socialinės pašalpos ir kompensacijų.
Jei ne „Maisto bankas“, tai – badas
Sunkią motinų padėtį iliustruoja tikra situacija, kai vaiko tėvas nedirbo ir nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje, o motina su vaiku turėjo išgyventi iš visiems vaikams mokamų vaiko išmokų. „Tuo momentu kiti pinigai nepriklausė, nes tėtis nebuvo užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje. Taigi socialinių pašalpų negaudavau, tik vaiko pinigus… Sunku išgyventi, sunku išlaikyti būstą, trūksta maistui… Kai buvau su berniuku, buvo labai sunku, nes mišinukų kainos – nežmoniškos“, – atviravo tyrimo metu kalbinta moteris.
Tačiau ir susitvarkius vaiko tėvą liečiančius dokumentus, padėtis išlieka labai sunki. Apklausta moteris tikino, kad prasimaitinti padeda tik „Maisto bankas“. „Jei ne „Maisto bankas“, tai – badas. Jis duoda, ką turi. Bet ir ta bulka, ir duona parduotuvėje baisiausiai kainuoja. Tai ir tas batonas – labai gerai. „Maisto bankas“ yra išsigelbėjimas nuo bado. Būtų geriau tuos pinigus atiduoti vaikui, o ne už nuomą… Finansai – labai maži, jei ne socialinė pašalpa, tektų už 80 eurų per mėnesį išlaikyti vaiką ir pačiai išgyventi, nes tu negali dirbti, augini vaiką. Taigi, jei neturi artimo žmogaus, vyro, šeimos, giminių ir panašiai, tai – pražūtis. Labai prasta padėtis… Tos mamos yra atstumtos…“
Specializuotos pagalbos maistu neteikia ir nevyriausybinis sektorius
Šia patirtimi pasidalinusi motina su dviem vaikais gyveno Krizių centre, neturėjo privalomo 12 mėnesių darbo stažo, patyrė vaikų tėvo smurtą. Vyresnio vaiko raidos ir elgesio problemas ji sieja su praeityje patirtu stresu ir saugumo stoka. Praėjus pustrečių metų nuo pirmos pagalbos paieškos, kai ji laukėsi pirmojo vaiko, moteris gavo žinią, kad jai skirtas socialinis būstas.
Taigi vaikutis, kuriam už kelių mėnesių turi sukakti 2 metai, didžiąją savo gyvenimo dalį keliavo su mama nuo būsto prie būsto, nes ši neišgalėjo mokėti nuomos. Jai buvo iššūkis nupirkti mišinukų vaikui (pirmojo pati nemaitino), o po to – ir papildomo maisto. Jos vaikas patyrė maisto nepriteklių ir žalingą aplinką, kurioje suaugusieji smurtavo.
Aiškumo dėlei reikia pabrėžti, kad socialiniai darbuotojai nėščiąsias ir auginančias mažylius maisto paramos siunčia į nevyriausybines organizacijas – „Maisto banką“ ar Krizinio nėštumo centrą, „Caritą“. Tačiau ir nevyriausybinis sektorius specializuotos, vaiko amžiaus tarpsnį atitinkančios maisto paramos sistemiškai neteikia.
„Taip, tenka ir „Barborą“ kviesti, pirkti maistą po gimdymo moteriai, ypač nedirbančiai. Tikrai yra buvę ne kartą. Arba rašo žinutę, kad neturi maistelio, pavyzdžiui, mišinukais maitina, tai čia – problema. O mišiniams mums pinigų neskiria, atskirai mišinukams pinigų neturime. Kartais aukoja įmonės, kurios platina“, – paaiškino viena nevyriausybinio sektoriaus darbuotoja.
Motinų, kurios turėjo reikiamą darbo stažą, bet mažą atlyginimą, padėtis yra analogiška padėčiai tų, kurios stažo neturėjo. Pagalbos darbuotoja akcentavo, kad riba tarp gaunančių socialiai remtinas pajamas ir gaunančių mažas darbines pajamas yra labai trapi, nes valstybė neatsižvelgia į išlaidas, ar turi nuosavą būstą, ar reikia nuomotis.
Išgyventi padeda socialinė stipendija
Viena iš apklaustų tyrimo dalyvių papasakojo apie situaciją, su kuria neretai susiduria mažas pajamas gaunančios mamos ar šeimos. Jauna moteris, tik gavusi aukštojo mokslo diplomą, pasijuto nėščia. Ji nusprendė gimdyti, o vaiko tėvas nuo atsakomybės nusisuko. Moteris turėjo privalomą 12 mėnesių darbo stažą, nes studijavo ir dirbo. Dabar ji augina dukrelę ir tęsia magistrantūros studijas. Artimųjų pagalbos neturi. Nuomojasi butą, nerūko, nevartoja alkoholio, rūpestingai prižiūri savo vaiką. Tačiau nėštumo metu ji patyrė daug streso, buvo savižudybės minčių dėl baimės, kaip ji su vaiku išgyvens, kad nepajėgs susidoroti su sunkumais. Pagalbos ranką ištiesė Krizinio nėštumo centras, bažnyčios bendruomenė.
Štai tokia šios darbščios, jaunos ir išsilavinusios moters su vaiku materialinė padėtis: „Aš per mėnesį gaunu vaiko priežiūros atostogų pinigus – 302 eurus pirmus metus. Plius, vaiko pinigus – 80 eurų, iš viso 382 eurus. Jeigu moteris nedirba, gyvena viena, nėra kam padėti. Pavyzdžiui, aš išėjau iš globos namų, turiu globėjus, tačiau jie finansiškai man nelabai padeda. Realiai, su tokiais pinigais mūsų gyvenime yra labai sunku, nes reikia nuomotis butą – kažkur juk reikia gyventi. Komunaliniai mokesčiai – dideli, nuoma – taip pat didelė, beveik visos išlaidos išeitų butui“, – sakė tyrimo dalyvė, papildžiusi, kad studijuoja magistrantūroje, gauna socialinę stipendiją, kuri padeda pragyventi – be jos tam tiesiog neužtektų pinigų.
„Mamai, kuri pagimdė vaiką, reikia visavertiškai maitintis. Tų pinigų tikrai neužtektų su mūsų kainomis. Aš manau, kad valstybė turėtų panaikinti tai, kad, kiek dirbai, tiek ir uždirbai. Ir suteikti nors minimalų finansavimą“, – teigė apklausta tyrimo dalyvė. Mama pasakojo apie skaudžią tikrovę, kai teko lauktis vaikelio ir gimdyti neturint buto. „Pagimdžiau pirmą vaikutį, stovėjau eilėje dėl būsto, laukiau dvejus metus, dar antrą pavaiką gimdžiau. Tai tuos dvejus metus taip ir klajojau. Iš vaiko pinigų ir socialinių pašalpų turi viską daryti“, – atviravo moteris. Jos situacija nėra unikali – tyrime kalbinta socialinė darbuotoja apibendrino, kad skurdą patiriančių moterų su vaikais egzistencija iš tiesų yra pakibusi ant plauko, bent jau dėl būsto.
Parama – ne pinigai, o „ašaros“
Demografai pabrėžia, kad tokio mažo vaikų gimstamumo Lietuvoje dar nėra buvę nuo prieš 60 metų prasidėjusio išsamios statistikos rinkimo. 2021 m. Lietuvoje gimė 23 330 vaikų. Kiek iš jų gimė labiausiai socialiai pažeidžiamose šeimose, duomenų neturime. Mūsų tyrimas atskleidė, kad mažas darbo pajamas gavusios (žemiau vidutinių pajamų) arba neturinčios 12 mėnesių darbo stažo per paskutiniuosius 2 metus nėščiosios ir vaikus auginančios šeimos, ypač vienišos motinos, susiduria su rimtu iššūkiu prasimaitinti ir išlaikyti būstą. Todėl nenuostabu, kad parama yra tokia menka, jog socialinė darbuotoja apie ją atsiliepė taip: „Čia – ne menki pinigėliai, o ašaros.“
Lietuvoje gimstamumas yra neskatinamas, o socialiai pažeidžiamų vaikų gerovė atsiduria pavojuje. Valstybė kol kas prisideda prie išgyvenimo, bet ne prie visavertiško vaiko vystymosi, kad jis išskleistų savyje glūdintį potencialą. Ir tai nėra tik materialinės paramos klausimas, tai – platesnės politikos problema, kurią lemia politinis, ekonominis, socialinis kontekstas. Visi šie kontekstai daro įtaką tam, kokioje aplinkoje vaikas augs.
Tačiau jei valstybė nesirūpina vaiko gyvenimo pirmųjų tūkstančio dienų politika, tai rodo, kad ji nesirūpina vaikyste ir motinyste ar tėvyste, kaip yra įsipareigojusi pagal Konstituciją, ir nesuteikia vaiko garantijų, neužtikrina jo teisių praktinio įgyvendinimo. Ir čia kalbame ne apie prabangą, bet apie egzistencinių poreikių tenkinimą.
Mažuosius turi pasiekti struktūrinių fondų finansavimas
Europos vaiko garantijų sistemai įgyvendinti valstybės narės turi pateikti nacionalinius planus, siekiant padėti skurstantiems, badaujantiems ar pastogės stokojantiems Lietuvos vaikams. Priemonės būtų finansuojamos iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Tokį planą turi rengti ir už jo įgyvendinimą yra atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Viešos informacijos apie plano turinį man nepavyko rasti. Lietuvoje pagalbos reikia visiems vaikams, tačiau mažiausiai apsaugoti yra patys mažiausi, nes jie nelanko lopšelių, darželių ar kitų ugdymo įstaigų, kuriose teikiama pagalba maistu ir priežiūra. Egzistuojanti pagalba „Maisto banko“ maistu netinka jų amžiaus tarpsniui.
Vaiko vystymasis per pirmąjį tūkstantį jo gyvenimo dienų yra itin svarbus, todėl rūpestis šiuo laikotarpiu turi tapti valstybės prioritetu. Tam turi būti atskira politika ir programa bei skiriami pinigai jai įgyvendinti. Programa turėtų apimti visus penkis puoselėjančios globos elementus ir būti susieta su Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, kad būtų galima sukurti veiksmingą modelį ir vėliau jį iš projekto perkelti į socialinės ir sveikatos priežiūros sistemas.
Prof. Ilona Tamutienė
Autorė yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorė