Vasario 14 d. Kaune LPKT sąjungos ir bendrijos, Lietuvos Sąjūdžio, XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai paminėjo Kazio Bizausko – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro – 130-ąjį gimtadienį. Minėjimo dalyviai Kaune, prie namo Vydūno al. 2, kur jis gyveno 1933–1940 m., prisiminė pagrindinius signataro gyvenimo fragmentus ir jo darbus Lietuvos valstybei.
Kazys Bizauskas gimė 1893 m. vasario 14 d. Paviluostoje (dabar – Latvija). Mama Karolina Bizauskienė mirė, jam sulaukus vos trejų metų. Tėvas, kooperatyvų tarnautojas Kazimieras Bizauskas, mirė sūnaus paauglystės metais. Vėliau jį rėmė dėdė pranciškonų vienuolis Antanas Bizauskas.
K. Bizauskas baigė Skaistkalnės (Latvija) pradžios mokyklą, kurį laiką mokėsi Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnazijoje. 1906 m. išvyko į Šveicariją ir ten įstojo į katalikų kolegijos gimnaziją Švyco mieste. 1908 m. jaunuolis grįžo į Lietuvą, trumpai mokėsi Vilniaus Vinogradovo gimnazijoje, tačiau vidurinio mokslo baigimo atestatą 1913 m. gavo Kaune, grafo Platovo gimnazijoje.
Nuo 1909 m. K. Bizauskas pradėjo bendradarbiauti katalikiškoje lietuvių periodinėje spaudoje: „Draugijoje“, „Šaltinyje“,
„Viltyje“, „Vienybėje“. Jo leistas rankraštinis laikraštėlis „Ateitis“ tapo katalikiško jaunimo žurnalo tokiu pat pavadinimu pirmtaku. K. Bizauskas buvo ne tik žurnalo bendradarbis, bet ir dalyvavo, steigiant pirmąją moksleivių ateitininkų Kauno kuopelę ir jai vadovavo. Jis prisidėjo, kuriant studentų ateitininkų draugiją „Rūta“ ir buvo vienas aktyviausių jos narių. 1913–1915 m. studijavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultete. 1914 m. redagavo laikraštį „Rygos garsas“.
Grįžęs į Lietuvą, K. Bizauskas nuo 1915 m. dirbo Panevėžio „Saulės“ gimnazijos lietuvių ir lotynų kalbų mokytoju, inspektoriumi. 1915–1917 m. priklausė Panevėžio m. valdybai, buvo jos sekretoriumi. Būdamas Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių komisijos nariu, parengė literatūros teorijos vadovėlį, dar keletą jų išvertė ir pritaikė Lietuvos gimnazijoms.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. K. Bizauskas dalyvavo Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Jis buvo jauniausias tarp į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba) išrinktų politikų. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais pasirašė Nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
K. Bizauskas dirbo Lietuvos Tarybos švietimo, teisės, tautinių mažumų klausimus nagrinėjusiose komisijose, palaikė ryšius su Joniškėlio, Kėdainių ir Panevėžio apskričių gyventojais. Paskirtas vienu iš Tarybos sekretorių, 1918 m. lapkričio 10 d. – 1919 m. vasario 17 d. dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos generaliniu sekretoriumi. 1919 m. vedė. Su žmona Paulina susilaukė dviejų dukterų – Primos ir Algės.
Nuo 1919 m. kovo K. Bizauskas metus dirbo Lietuvos atstovybės Londone patarėju, 1920 m. gegužę–liepą – Lietuvos delegacijos generaliniu sekretoriumi taikos derybose su Sovietų Rusija. Buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo nariu. Kazio Griniaus sudarytame ministrų kabinete, dirbusiame 1920 m. birželio 19 d. – 1922 m. sausio 18 d., K. Bizauskas vadovavo Švietimo ministerijai.
Nuo 1922 m. kovo pabaigos signataras atsidėjo diplomatinei veiklai. Iš pradžių jis buvo paskirtas Lietuvos atstovu Vatikane. 1923 m. lapkričio 24 d. tas pačias pareigas ėjo JAV, 1924 m. birželio 4 d. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru šioje valstybėje, 1927 m. rugsėjo 1 d. pradėjo vadovauti pasiuntinybei Latvijoje, 1928 m. gegužės 16 d. – Didžiojoje Britanijoje (1930–1931 m. – ir Olandijoje).
Nuo 1932 m. spalio 1 d. iki 1938 m. kovo vidurio K. Bizauskas vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamentui. Jis buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių, nuo 1935 m. – Ateitininkų federacijos vyriausiosios valdybos pirmininkas.
1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. Nuo 1931 m. K. Bizauskas buvo aktyvus XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, o 1934 m. tapo jos valdybos nariu. Savo bute Pauliaus Galaunės namuose buvo sukaupęs nemažą biblioteką, kurios likimas nėra žinomas. Dalį knygų ir periodinių leidinių jis padovanojo Lietuvos katalikų universitetui ir ateitininkams. Buvo ir vienas iš Lietuvių-britų draugijos steigėjų bei išvertė Vladislovo Sirokomlės studiją „Nemunas nuo versmių iki žiočių“.
1939 m. pradžioje buvo paskirtas pasiuntiniu Latvijoje, tačiau greitai grįžo į Kauną. Nuo 1939 m. kovo 28 d. Jono Černiaus ir Antano Merkio sudarytuose ministrų kabinetuose K. Bizauskas buvo paskirtas Ministro Pirmininko pavaduotoju. Lietuvai atgavus Vilnių, tapo įgaliotuoju ministru Vilniuje.
1940 m. liepos mėnesį sovietų okupuotoje Lietuvoje K. Bizauskas buvo suimtas savo ūkyje ir įkalintas Kaune. Prasidėjus karui tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS, buvo išgabentas iš Kauno su kitais kaliniais ir 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas Baltarusijoje, netoli Červenės. Jo amžino poilsio vieta nežinoma.
Dr. Raimundas Kaminskas