Geologijos mokslo istorijoje iš Vilniaus krašto kilusio kunigaikščio Antano Karolio Giedraičio (Antoni Karol Giedroyć, 1848–1909) vardas – plačiai žinomas.
ir kiti, 1969
Jo sudarytas Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino ir Minsko gubernijų žemėlapis (1895) laikomas pirmuoju profesionaliu šio didelio regiono geologiniu žemėlapiu. Prisimenami ir kiti reikšmingi A. K. Giedraičio geologiniai tyrinėjimai Turkmėnijoje (1879–1882) ir Užbaikalėje (1895–1898), išsamios įžvalgos apie Lietuvos ir gretimų kraštų geologinę sandarą bei naudingąsias iškasenas, kvartero nuogulų ypatybes ir keleto apledėjimų paliktus riedulingų nuogulų (morenų) sluoksnius.
Lietuvos geologų bendruomenė niekada nepamiršo šio geologo darbų. Jau pirmo kurso geologai Vilniaus universitete yra supažindinami su jo atliktais tyrimais. 1994 m. įsteigta A. K. Giedraičio premija jaunajam geologijos mokslininkui, o 2020 m. įkurtas A. K. Giedraičio geologijos fondas, kuris nusipelniusiems Lietuvos geologijai ir kultūrai geologams įteikia garbės ženklą „Auksinis geologo plaktukas“ (žr. „Mokslo Lietuva“, 2020, Nr. 9 (652).
2023 m. vasario 20 d. sukanka 175 metai, kai gimė A. K. Giedraitis. Tai gera proga dar kartą prisiminti pirmuosius profesionalius geologinius tyrimus, ypač geologinio kartografavimo darbus, kurių pagrindinis rezultatas – krašto geologiniai žemėlapiai, atskleidžiantys gelmių sandarą ir sudėtį. Lietuvos geologai šiam jubiliejui paminėti yra sumanę nemažai darbų, pradedant organizacinio komiteto sudarymu (pirmininkas – dr. J. Satkūnas). Taip pat numatytas straipsnių rinkinio apie žymųjį geologą parengimas (ats. redaktorius – V. Baltrūnas), mokslinės konferencijos organizavimas ateinančių metų gegužės 18–19 d. Ta proga bus surengta konferencijos dalyvių ekskursija po A. K. Giedraičio tyrinėtus objektus Vilniuje, aplankant ir jo gimtinę Karvio miestelyje (Maišiagalos seniūnijoje). Be to, renkamos lėšos A. K. Giedraičio kapui sutvarkyti ir naujam antkapiui pastatyti, o su Vilniaus rajono savivaldybės pagalba planuojama Karvio miestelyje pastatyti informacinį stendą apie kunigaikštį geologą A. K. Giedraitį.
Deja, mūsų žinios apie šį neeilinę asmenybę nėra išsamios. Žinoma, kad Giedraičių giminė nuo XV a. turėjo kunigaikščių titulą. A. K. Giedraičio senelis – kunigaikštis Antanas Stanislavas Fabianas Giedraitis (Antoni Stanisław Fabian Giedroyć, 1770–1830) turėjo 8 vaikus. 1851 m., padalijus turėtą Karvio dvaro turtą, jo sūnui Ignacui atiteko dvaro pastatai su keliais kaimais ir ežero užutekiu, o sūnui Edmundui – likusi dvaro ūkinė dalis, vadinama Antanavo (Antoninówo) palivarku, esanti tarp Karvio ir Maišiagalos miestelių.
Būsimasis geologas A. K. Giedraitis gimė 1848 vasario 20 d. Karvio dvare, šalia gražaus Karvio ežero. Po dvaro dalybų nuo trejų metų amžiaus jis su tėvais gyveno netolimame Antanavo ūkyje. Mokėsi rusiškoje Vilniaus I berniukų gimnazijoje, kurią baigė 1867 m.
A. K. Giedraičio profesinės studijos prasidėjo 1872 m. Freibergo (Vokietija) kalnakasybos akademijoje (vok. Bergakademie Freiberg). 1872–1876 m. jis išklausė per 20 kursų paskaitas. Deja, 1876 m. pavasarį A. K. Giedraitis, nepalankiai susiklosčius šeiminėms aplinkybėms, turėjo nutraukti studijas šioje akademijoje. Netrukus jas tęsė, tais pačiais metais įstojęs į Tartu (Dorpato) universitetą, kurį užbaigė 1877 m. ir įgijo mineralogijos kandidato laipsnį.
1877–1878 m. vasaromis, gavęs Peterburgo mineralogų draugijos, tuo metu pagrindinės geologinių žemėlapių sudarymo organizatorės Rusijoje, užsakymą, A. K. Giedraitis tyrinėjo Rusijos imperijos vakarinę dalį. Tačiau pradėtus tyrimus nutraukė trejiems metams, įsitraukdamas į Rusijos susisiekimo kelių ministerijos organizuotą ekspediciją, tyrusią Amudarjos upės senąsias vagas Turkmėnijoje. Savo tyrimų ataskaitą jis pateikė Rusijos geografų draugijai 1881 m. rudenį, o ja remdamasis 1882 m. sausio 28 d. perskaitė pranešimą. A. K. Giedraitis buvo pirmasis, geologiniais ir paleontologiniais metodais ištyręs Amudarjos ir Uzbojaus senųjų slėnių nuosėdas ir pagrindęs teiginį apie ankstesnį Amudarjos tekėjimą į Kaspijos jūrą (dabar ji teka link nusekusios Aralo jūros). Šis jo atradimas neprarado vertės ir šiandien, yra dažnai cituojamas.
šiaurinės dalies geologiniai tyrinėjimai“, paskelbta 1895 m. leidinyje
„Medžiaga Rusijos geologijai“ (XVII tomas, 135-325 p.)
Ką tik įkurtas Rusijos geologijos komitetas 1883 m. pakvietė A. K. Giedraitį atlikti Rusijos imperijos pietvakarinės dalies (Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų, Minsko gubernijose ir Šiaurės Lenkijoje) geologinius tyrimus ir sudaryti dešimties varstų mastelio geologinį žemėlapį. Įtemptas darbas truko ketverius metus, kasmet pateikiant tyrimų ataskaitas, skelbiamas Geologijos komiteto „Žiniose“. Šiuos A. K. Giedraičio tyrimus apibendrinanti studija paskelbta 1895 m. Joje A. K. Giedraitis aprašė tyrinėtų vietovių reljefą, atodangų ir gręžinių pjūvius, gėlo ir mineralinio vandens šaltinius, durpynus, kitus geologinius objektus. Jis pirmą kartą pateikė šio didelio regiono spalvotą geologinį žemėlapį, parengtą pagal neseniai įteisintus tarptautinius reikalavimus.
Rusijos geologijos komitetui gerai įvertinus profesionalius A. K. Giedraičio darbus, 1896 m. jam buvo pasiūlyta prisidėti prie Transsibiro geležinkelio tiesimo, kartu su to meto žymiais rusų geologais V. Obručevu ir A. Gerasimovu tiriant Užbaikalės pietinę dalį. Šių geologinių tyrimų medžiaga buvo pristatoma kasmetinėse publikuojamose ataskaitose, o darbų apibendrinimas kartu su sudarytu regiono geologiniu žemėlapiu paskelbtas jų bendroje ataskaitoje 1899 m.
(2022).
Dar po 10 metų pasirodė A. K. Giedraičio apibendrinta studija apie jo išsamius geologinius tyrimus šiame Sibiro krašte. Čitos miesto kraštotyros muziejaus eksponatų aprašuose yra fiksuotos netoliese dirbusių geologų A. Gerasimovo ir A. K. Giedraičio pristatytos mineralų ir uolienų kolekcijos, kurias labai vertina dabartinio Užbaikalės kraštotyros muziejaus darbuotojai. Tyrinėdamas šį tolimą ir menkai pažintą kraštą, A. K. Giedraitis parengė vertingus petrografinius granitų, tonalitų, porfyrų ir kitų magminių uolienų aprašymus, domėjosi metamorfinių uolienų ypatybėmis ir jų klasifikavimu, įvairių metalų rūdų, grafito, anglies paplitimu, o svarbiausia – su kolegomis sudarė labai vertingą kalnuoto regiono geologinį žemėlapį. Įdomu tai, kad Užbaikalės geologinių tyrimų medžiaga buvo paskelbta Vienos universiteto profesoriaus E. Ziuso fundamentaliame veikale „Žemės veidas“, kuris buvo publikuotas vokiečių (1901), prancūzų (1902) ir anglų kalbomis (1908).
1899 m. įkūrus Jekaterinoslavo (dabar – Dnipras, Ukrainoje) aukštąją kalnakasybos mokyklą ir priėmus pirmuosius studentus, nuo 1900 m. rugsėjo A. K. Giedraitis pradėjo dirbti etatiniu mineralogijos ir petrografijos dėstytoju. Dirbo gana trumpai – tik iki 1902 m pabaigos. Pradėtą pedagoginį darbą jis nutraukė greičiausiai dėl pablogėjusios sveikatos.
Šiuo metu neturime žinių apie A. K. Giedraičio gyvenimą ir veiklą, pasibaigus jo darbui šioje aukštojoje mokykloje. Tačiau 1909 m. S-Peterburgo spaudoje pasirodęs geologinius tyrimus Užbaikalėje apibendrinantis darbas liudija, kad net savo gyvenimo saulėlydyje A. K. Giedraitis aktyviai dirbo. Jis mirė 1909 m. spalio 26 d. Vilniuje. Palaidotas gimtinėje – Karvio miestelio kapinėse.
Dr. Jonas Satkūnas
(Lietuvos geologijos tarnyba),
habil. dr. Valentinas Baltrūnas
(Gamtos tyrimų centras)
Literatūra:
Baltrūnas V., Pukelytė V. 2021. Voruta, Nr. 4 (874), 47–54.
Dalinkevičius J., Paškevičius J., Vaitiekūnas P. A. Giedraitis ir jo geologiniai tyrimai Lietuvoje. Geografinis metraštis, 10 t. 1969, 223–232.
Гедройц A. Геологические исследования в губерниях Виленской, Гроденской, Минской, Волынской и северной части царства Польского. Материалы для геологии России, т. XVII, С-Петербург. 1895, 133–325.