Artėjant savivaldos institucijų rinkimams, teko pertraukti suplanuotos diskusijos tekstų ciklą gerovės valstybės kūrimo vizijos tema ir pakviesti padiskutuoti apie tai, ką įvykių virtinėje gali reikšti šiemet numatyti savivaldos rinkimai. Ar rinkimų (šį žodį jau seniai norisi rašyti kabutėse) rezultatai turės bent kokią reikšmę labai prieštaringai vertinamai mūsų valstybės raidai?
Norint pokyčių savivaldoje, pirmiausia reikia tą „savivaldą“ turėti. Kol kas neturime tokios valdymo struktūros, kuri išklausytų vietinės bendruomenės lūkesčius ir juos atlieptų. Užmiesčio vietovėse kažkada turėjome tokius bendruomeninius junginius, kaip kaimai, seniūnijos ir valsčiai. Dabar visi šie junginiai yra išnykę: kaimai ištuštėjo, didelėje jų dalyje beveik nebeliko nuolatinių gyventojų. Kai kur dar išliko kaimiškos gyvenvietės, kuriose yra nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų asmenų, turinčių čia nuolatinį arba tik laikiną (pavyzdžiui, vasaromis) būstą – šeimos sodybą. Seniūnijos liko tik administraciniais dariniais, bet praktiškai nėra nieko, kas vienytų konkrečioje seniūnijoje gyvenančius žmones. Seniūnijas administruoja asmenys, kuriuos paskyrė rajono „savivaldybės“ administracijos direktorius. „Seniūnas“ ir yra tiesiogiai atsakingas tam direktoriui. Taip numatyta Vietos savivaldos įstatyme. Seniūnui šiame įstatyme surašyta daugybė funkcijų ir pareigų, tačiau nėra jokio seniūnijos biudžeto. Taigi kaip, neturint jokių instrumentų, tas funkcijas galima vykdyti?
Dar prieš keliolika metų kartkartėmis įsiplieksdavo diskusijos, kad seniūnas turėtų būti vietos gyventojų renkamas, o ne iš „centro“ skiriamas. Seniūnas su savo komanda, susidedančia iš vietos bendruomenių atstovų, būtų tiesiogiai atsakingas už seniūnijos teritorijos ekonominę ir socialinę raidą. Tai reikštų, kad jis būtų suinteresuotas čia pritraukti investuotojų, kuriančių naujas darbo vietas, rūpintųsi komunalinėmis paslaugomis (vandens tiekimu ir nuotekų surinkimu, aprūpinimu dujomis ir elektra bei kt.), vandens telkinių ir kitų gamtos objektų bei visos seniūnijos teritorijos dirvožemio priežiūra, gyvenviečių aptarnavimu ir statyba, rekreacinių zonų apsauga ir plėtra, kraštovaizdžio grožiu.
Tuo tarpu dabar turime prieš keliolika metų centrinės valdžios sukurptus darinius – „seniūnaitijas“, kurių niekada nebuvo Lietuvoje ir kurios, nepaisant visų Vilniaus biurokratų užkeikimų, kaimiškosiose vietovėse jokia savivaldos grandimi netapo ir niekada netaps – manekenai patys niekada nevaikščios. Gal miestuose tos „seniūnaitijos“ ir gali pasitarnauti atskirų miesto dalių aptarnavimui ir ryšiams tarp šių dalių palaikyti, tačiau tam reikalinga labai aiški administracinė, juridinė ir finansinė bazė. Tas vadinamasis „seniūnaitis“ turi būti įteisintas kaip visavertis miesto administracijos darbuotojas. Tačiau kol kas ir tie vadinamieji „seniūnaičių“ rinkimai yra tik demokratinių permainų inscenizacijos, nes kol kas miestų gyventojai nepažįsta net gyvenančių tame pačiame daugiabutyje. Su gretimo namo gyventojais jų niekas nesieja, nebent tenka aptarinėti automobilių parkavimo ir įvažiavimo į kiemą problemas. Štai apsukrus kažkurio namo pirmininkas priešais įvažiavimą į kiemą pastatė kelio ženklą, draudžiantį įvažiuoti, nors namo bendrija to kiemo neišsipirko. Tačiau ženklas stovi ir to namo gyventojai jaučiasi „privilegijuoti“. Nors yra žinoma, kad toks kelio ženklas pastatytas neteisėtai, tačiau svetimo automobilio savininkas už įvažiavimą būtų nubaustas. O ką daryti pravažiuojamų kiemų naudotojams?
Taigi seniūnas būtų tas gyventojų atstovas, kuris galėtų pasakyti: „Štai kaip pas mus gražu, jauku ir tvarkinga. Štai kokios čia palankios sąlygos įsidarbinti ir kurti sodybas, auginti vaikus ir leisti juos į šalia esančią mokyklą, kuri skaičiuoja savo garbingą istoriją ir yra tapusi tikru visos bendruomenės centru. Mes sutartinai puoselėjame sveiką gyvenseną, o sunegalavusieji turi galimybę gauti konsultaciją ir, esant reikalui, kvalifikuotą patarimą, kur kreiptis. Seniūnija puoselėja savo tradicijas, palaiko pastovius ryšius su žemiečiais, rengia jų susitikimus, o norinčius kviečia sugrįžti. Mes net puoselėjame unikalią gyvenviečių architektūrą…“
Tada rajono savivaldybės taryba, palaikanti pastovius ryšius su seniūnais ir vietos bendruomenių atstovais, matytų visos savo teritorijos perspektyvas, galėtų koordinuoti projektus, išeinančius už vienos seniūnijos ribų, numatytų, kur gali formuotis naujų gyvenviečių zonos, spręstų, kaip skatinti alternatyvaus pramoninio mikrorajono, teikiančio darbo vietas nesidomintiems agrarine veikla, plėtrą, puoselėtų poilsio ir turizmo objektus, rūpintųsi perspektyvių agrarinio sektoriaus (pienininkystės, mėsinės galvijininkystės, sodininkystės, daržininkystės ir kt.) zonų klestėjimu. Savivaldybė operatyviai numatytų naujų specialistų poreikį ir jų įsitvirtinimo galimybes. Ši informacija būtų nedelsiant perduodama regiono ir centrinės valdžios institucijoms, kurios derintų tiek regioninius, tiek ir tarptautinius projektus.
Bet kurie rinkimai pirmiausia siekia sutelkti gyventojus, paskatinti juos domėtis bendrais miesto, regiono ir valstybės reikalais, suvokti bendrą gyventojų atsakomybę. Kol kas tai yra pati didžiausia Lietuvos socialinė problema, nes jau tenka oficialiai pripažinti, kad apytiksliai pusė rinkėjų jokiuose rinkimuose nedalyvauja, o neatvykstančių balsuoti dalis didėja. Taigi ką gali atskleisti šių metų kovą numatytos rinkimų „apeigos“?
Norint išsiaiškinti rinkėjų nuostatas, pirmiausia reikia jiems suteikti išsamią informaciją. Tačiau tie, kurie faktiškai valdo žiniasklaidos priemones, vis įžūliau jomis manipuliuoja. Į parodomąsias diskusijas kviečiami tik politinių jėgų, kurios laikomos palankiomis valdantiesiems, atstovai, o apie kitus nutylima, formuojant išankstinę nuomonę, kad tai – kažkokie „populistai“ (nors nelabai aišku, ką tokia sąvoka reiškia), kiti – „marginalai“ arba yra tokie nereikšmingi, kad į juos neverta kreipti dėmesio. Kandidatai vis dar pateikiami ne kaip asmenybės, o kaip „partinių sąrašų“ atstovai. Jokia išrinktųjų atsiskaitymo rinkėjams arba jų atšaukimo procedūra nenumatyta. Jau chrestomatine tapo frazė, kad, jei „išrinktieji nebepatinka, po ketverių metų galėsite išsirinkti kitus“.
Taigi kokia teisė dar liko rinkėjui? Balsuoti už tą, kuris minimas „žiniasklaidoje“, arba pagal „piršto dūrimo“ metodą: į kurį užsimerkus pirštas pataikys, tą ir pažymėti. Kokia prasmė tada eiti „balsuoti“, jei tavo balsas nieko nelemia, o ryšys su taip išrinktaisiais – tik formalus?
Dabartiniai rinkimai gali būti bent iš dalies vertinami ir kaip kitais metais numatytų Seimo rinkimų repeticija. Galbūt per juos bent kažkiek paaiškės besikeičiančios rinkėjų nuotaikos ir nuostatos. Kol kas akivaizdu, kad ta gyventojų dalis, kuri suvokia, kokių permainų reikia tiek dabartinėje nepilnoje savivaldoje, tiek centrinėje valdžioje, kokie strateginiai sprendimai turi būti kuo greičiau daromi, nesusitelkė. Aktyvi pilietinė grupė, pasivadinusi „Nacionaliniu susivienijimu“, formuojanti naują valstybės strategijos projektą, save pristatė ne kaip jėgą, pasirengusią telkti visuomenę Sąjūdžio išbandytu keliu, o kaip dar vieną eilinę „partiją“. O tai iš karto ją pasmerkė likti panardintai į keliasdešimties „partijų“ mišrainę.
Oficialioji, valdžios kontroliuojama ir tik jos užsakymus vykdanti žiniasklaida šios naujos jėgos stengiasi net neminėti. Oficialiose rinkėjų apklausose taip pat neminimas jos pavadinimas. Neseniai viename Vilniaus universitete vykusiuose debatuose dalyvavo visokie įvairiaplaukiai „demokratai“, iš teismų neišlendantys „liberalai“, dar nuo „anų laikų“ gražiai šnekėti pripratę „socialdemokratai“, bet apie „Nacionalinio susivienijimo“ atstovų poziciją net neužsiminta, nors šio universiteto akademinės bendruomenės atstovai yra gana aktyvūs pilietinių diskusijų dalyviai. Todėl sunku tikėtis, kad už „Nacionalinio susivienijimo“ kandidatus susivoktų balsuoti gana įspūdinga rinkėjų dalis. Be to, šios naujos politinės jėgos akiratyje dominuoja ne tiek savivaldos, kiek daug platesnio masto problemų sprendimai. Yra ir dar viena aplinkybė – kad ir kokios įspūdingos asmenybės atstovautų „Nacionaliniam susivienijimui“, būtina telkti sąjungininkus iš kitų politinių jėgų. Tokių asmenybių tikrai yra ir tarp „valstiečių žaliųjų“, ir tarp neseniai išblaškytų tautininkų, ir tarp kitų. Tačiau kategoriška nuostata pripažinti tik įstojimą į „Nacionalinį susivienijimą“ yra neįgyvendinama.
Jei tikrai norime, kad Lietuvoje pradėtų formuotis pilietinė visuomenė, jai turi būti atverta labai aiški alternatyva: arba „Tautos susitelkimas“ (Sąjūdžio 2023 m. atitikmuo), arba dabar valdančiųjų sambūris. Ir delsti jau nebegalima. Sveikos tautos jėgos jau dabar turi susivienyti.