Vasario 17 d. Kaune, Laisvės al. prie pastato Nr. 53, ant kurio yra atminimo lenta, skirta Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos Ministrui Pirmininkui (XVIII ir XIX Vyriausybėse), kun. Vladui Mironui (1880–1953) įvyko jo 70-ųjų mirties metinių paminėjimas. Minėjime dalyvavo kun. kanauninkas dr. Robertas Pukenis, Kauno m. savivaldybės tarybos narys dr. Vitas Lendraitis, LPKTS ir bendrijos, Lietuvos sąjūdžio, Šv. Adalberto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Riterių ordino nariai.
Prieš 70 metų, 1953 m. vasario 17 d. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma vasario 18 d. data), Rusijoje, Vladimiro kalėjime mirė kunigas, visuomenės veikėjas, politikas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas.
V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (Rokiškio r.). 1892 m. baigęs Panemunio pradžios mokyklą, įstojo į Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją, kurioje susipažino su Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu. 1896 m. jis su būreliu lietuvių katalikų moksleivių iš gimnazijos buvo pašalintas už tai, kad atsisakė melstis rusiškai.
1897 m. V. Mironas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė 1901 m., o vėliau iki 1904 m. mokėsi Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tais pačiais metais buvo įšventintas į kunigus ir grįžo į Vilnių, kur iki 1907 m. dirbo privačių mokyklų kapelionu. 1907–1910 m. klebonavo Choroščiuje (netoli Balstogės), 1910–1914 m. – Valkininkuose, 1914 m. paskirtas Daugų parapijos klebonu, 1910–1929 m. – Merkinės dekanas.
Nuo pat savo, kaip kunigo, veiklos pradžios V. Mironas aktyviai užsiėmė visuomenine ir politine veikla. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos nariu, dalyvavo rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo vienas iš „Ryto“ švietimo draugijos kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba. V. Mironas prisidėjo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba) nariu. 1918 m. vasario 16 d. buvo vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Dirbo Lietuvos Tarybos Švietimo, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Rekvizicijų sustabdymo, Tarybos biudžeto komisijose. 1920 m. kovo–liepos mėnesiais lankėsi JAV ir rūpinosi išeivijos politine bei finansine parama atkuriamai Lietuvos valstybei.
1926–1927 m. buvo III Seimo nariu – Lietuvių tautininkų sąjungos atstovu. 1927–1929 m. dirbo Tikybos reikalų departamento prie Švietimo, vėliau prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriumi. 1929–1938 m. – Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas. Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1939 m. kovo 29 d. V. Mironas buvo dviejų Ministrų kabinetų (XVIII ir XIX) vadovas – Ministras Pirmininkas, o nuo 1938 m. spalio 1 d. ėjo dar ir Žemės ūkio ministro pareigas.
Po to, kai Lietuva buvo priversta priimti 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos ultimatumą ir perduoti jai Klaipėdos kraštą, V. Mironas atsistatydino iš premjero pareigų ir grįžo gyventi į savo ūkį Bukaučiškėse (netoli Daugų, dabartiniame Alytaus r.). SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 12 d. jis buvo areštuotas, kalintas Alytaus NKVD areštinėje ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželį, Lietuvoje prasidėjus karo veiksmams, iš kalėjimo buvo išlaisvintas ir karo metus praleido savo ūkyje prie Daugų, buvo Daugų parapijos vikaru. 1947 m. V. Mironas okupantų valdžios nuteistas kalėti septynerius metus Rusijoje, Vladimiro kalėjime. Likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo, signataras mirė šiame kalėjime.