Tito Livio Burattini gimė 1617 m. kovo 8 d. kilmingoje ir turtingoje šeimoje Agordo, nedideliame šachtininkų miestelyje, 130 km nutolusiame nuo Venecijos.
Šiandien – tai Belluno provincija Italijoje. Agordo centrinėje aikštėje yra išlikęs gimtasis T. L. Burattini namas, ant kurio kabo jo atminimo lenta.
Jo senelis Nicolo dar 1591 m. iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Rudolfo II gavo bajorystę ir herbą. Kartu su broliais Girolamo ir Giovanni pridėjo prie pavardės „da Susino“, nes šeima buvo kilusi iš Susin di Sospirolo, mažo miestelio, esančio už 20 km nuo Agordo. T. L. Burattini buvo pakrikštytas senelio garbei. Jo tėvas, taip pat turėjęs Tito Livio vardą, mirė 1665 m. T. L. Burattini motina Isabella Milo (1590–1695) buvo kilusi iš vietinės kilmingųjų šeimos. 1620 m. gimė jaunesnysis T. L. Burattini brolis Filippo.
T. L. Burattini nuo vaikystės domėjosi mechanika. Studijavo Paduvoje ir Venecijoje, išsiskyrė matematikos, fizinių mokslų ir architektūros žiniomis bei gebėjimais. Po studijų, 1637 m. išvyko į Egiptą, kur 1639 m. kartu su Oksfordo universiteto matematikos profesoriumi John Greaves tyrė Cheopso piramidę.
T. L. Burattini, kaip ir Izaokas Niutonas, naudojosi J. Greaves sukurtais matavimais, bandydamas išmatuoti Žemės perimetrą. Jie kartu apkeliavo visą Egiptą, tyrė Gizos piramides, obeliskus, sfinksą ir daugybę kitų senosios Egipto civilizacijos paminklų. Laiške vienam Prancūzijos mokslų akademijos narių T. L. Burattini rašė: „Sudariau geografinį žemėlapį visų miestų ir įžymių vietovių, esančių prie Nilo upės.“ Jis ne tik domėjosi senovės Egipto architektūra ir metrologija, bet ir nupiešė pastatus bei faraonų įrenginius ir šiuos piešinius panaudojo 1652 m. išleistoje knygoje „Oedipus Aegyptiacus“. T. L. Burattini buvo šių archeologinių kasinėjimų dalyvis, juos kartografavo, tyrė Heliopolio ir Aleksandrijos obeliskus, Nilą ir Nilo periodinius potvynius, studijavo rytiečių kalbas.
Išvykęs iš Egipto, T. L. Burattini patraukė į Vokietiją, tačiau 1641 m., pakviestas Lenkijos karaliaus Vladislovo IV Vazos, išvyko iš jos ir 1642 m. apsigyveno Krokuvoje. Nuo 1646 m. Varšuvoje jis minimas kaip karaliaus dvariškis.
T. L. Burattini dalyvavo daugelyje karaliaus diplomatinių misijų. 1645 m. jis dar kelis kartus sugrįžo į Italiją, vėliau vėl keliavo po Egiptą, kol 1647 m. kartu su jaunesniuoju broliu Fillipo apsistojo Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje. 1650 m. T. L. Burattini, Lenkijos karalienei Marijai Liudvikai (Marie Louise de Gonzague) rekomendavus, gavo karališkojo dvaro architekto (Regis Poloniae Architectus) pareigas su 1200 zlotų (auksinų) metine alga. 1650 m. buvo paskirtas karališkuoju architektu ir karaliaus rūmų (Krakowskie Przedmieście) Varšuvoje statytoju. Jis statė Andrzej Morszty rūmus, vadovavo Ujazdovo pilies prie Varšuvos remontui, pastatė A. Morštyno rūmus, o 1666 m. – tiltą per Vyslą, naudotą kariuomenei perkelti. T. L. Burattini buvo nesvetima ir sakralinė architektūra – Basųjų Karmelitų ordino užsakymu jis suprojektavo ir pastatė bažnyčią.
Remiantis dr. Joh Joachim Bechers 1682 m. Frankfurte išleistoje knygoje „Narrische Weisheit und Weise Narrheit“ Lenkijos karalienės sekretoriaus Pierre Des Noyers paskelbtais laiškais (Bibliotheque Nationale, Paris, Vol. 6204) ir žymiųjų XVII a. mokslininkų – Bouillau, Hevelius, Huygens, Kircher, Mersenne, Riccioli – korespondencija, 1647 m. T. L. Burattini Varšuvoje sukūrė originalios konstrukcijos orlaivio modelį „Skrajojantis drakonas“ (Dragon Volant). Amžininkai prisimena, kad T. L. Burattini nuolat kartodavo, jog žmogus gali skraidyti. 1647–1648 m. jis pagamino du skraidymo aparato modelius, vienas kurių buvo 1,5 m (4–5 pėdų) ilgio.
T. L. Burattini aparatų modeliai kėlė didelį susidomėjimą. Iki šių dienų išliko keli jo modelių piešiniai – nuo visiškai miniatiūrinio iki pustrečio metro ilgio. Orlaivį sudarė keturios poros sparnų, pritvirtintų prie sudėtingos konstrukcijos „drakono“. 1648 m T. L. Burattini pavyko šiuo aparatu iškelti katę, tačiau pakilti pačiam nesisekė. Remiantis Clive Hart „Skraidymų priešistorija“, T. L. Burattini tvirtino, kad orlaivis, jam leidžiantis, patyrė „nežymių sužalojimų”. Antrasis skrydis taip pat baigėsi nesėkmingai – modelis sudužo, sugedus jo mechanizmui.
Karaliui Vladislovui VI Vazai reikalaujant, T. L. Burattini pademonstravo savo įrenginį Lenkijos dvarui. Tikėtina, kad jis iš iždo gavo 500 talerių, skirtų sukonstruoti natūralaus dydžio modelį. T. L. Burattini pažadėjo tai padaryti per aštuonis mėnesius ir 1648 m. skraidymo aparatas buvo baigtas. Jis buvo valdomas keturiomis poromis tandemo principu sumontuotais sparnais: dvi vidurinės poros tarnavo „tik kaip keliamieji paviršiai“, kiti du sparnai, įtaisyti aparato priekyje, buvo skirti „tik judėjimui į priekį“, o traukos sparnai buvo valdomi rankomis traukomomis virvėmis.
Aparatui judant į priekį, veikiant varomajai jėgai, sparnai plačiai skleidėsi. Jame tilpo trijų žmonių įgula – priekyje ir gale sėdintys vyrai, dažniausiai valdantys sparnus, ir „laivo meistras“, sėdintis viduryje. Laivo gale buvo didelio paviršiaus uodega, kuri judėjo visomis kryptimis ir tarnavo kaip vairas, o avarinio nusileidimo į vandenį atveju – kaip plūdė.
Kita svarbi išskirtinė detalė buvo didelis išlankstomas parašiutas, kuris, sugedus sparnui, išsiskleisdavo kaip spyruoklė, taip užtikrindamas lėtą orlaivio nusileidimą. Bandymo metu aparate buvo trys asmenys, tarp jų ir T. L. Burattini. Aparatas pakilo į orą, tačiau jo konstrukcijoje buvo trūkumų, nes ne viskas buvo padaryta tobulai.
T. L. Burratini buvo įsitikinęs, kad šis aparatas galėtų nuskristi nuo Varšuvos iki Konstantinopolio per 12 valandų (atstumas tarp šių miestų buvo daugiau kaip 1700 km).
Manoma, kad „Dragon Volant“ buvo sunaikintas 1655 m., kai švedai įsiveržė į Lenkiją ir trumpam užėmė Varšuvą. Nėra įrodymų, ar šis aparatas iš tikrųjų skrido, tačiau pagal tą laikmetį jis buvo gana modernios konstrukcijos, turėjo pakilimo sistemą, atskirtą nuo varomosios. Jį galima laikyti moderniausiu orlaiviu, sukurtu XVII a. Išliko traktatas „Il volare non e impossibile” ir du skraidymo aparato paveikslai. Vienas jų buvo išsiųstas B. Paskaliui (Blaise Pascal).
Tęsinys – kitame numeryje)
Doc. dr. Judita Puišo