Tęsinys. Pradžia – Nr. 3 (712)
Viena svarbiausių diskusijų šių dienų visuomenės aktyvioje dalyje yra švietimo tema. Matant kasmet mažėjantį Lietuvos mokyklų ir mokinių skaičių, vis didėjantį mokytojų trūkumą ir kartkartėmis išlendančius gana šiurpius prasto mokinių išprusimo faktus, ta visuomenės dalis su nerimu klausia, kur link mes einame. Tuo metu, kai viešojoje, tik dabartinių valdančiųjų pozicijas atspindinčioje, erdvėje akcentuojama, kad politinėms partijoms pavyko susitarti dėl švietimo sistemos pertvarkos krypčių, kai vis rėksmingiau reklamuojama vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų programa“, ryškėja bendras besimokančio jaunimo išprusimo lygio smukimas ir susipainiojimas dorovinių vertybių sistemoje. Vis dažniau tenka pripažinti, kad labai sumažėjo mokinių, sistemingai skaitančių grožinę literatūrą, skaičius, nes didelę jų laisvalaikio dalį užima primityvūs „socialiniai tinklai“.
Jau nebereikia stebėtis matant, kaip suprastėjo bendrojo lavinimo sistemoje besimokančiųjų skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimai. Kas gi atsivers knygą, jeigu nepajėgia suprasti skaitomo teksto? Jei net tarp 6–8 klasių mokinių daugėja labai silpnai skaitančių, tiesiai sakant, mažaraščių, apie kokį visavertį jų lavinimąsi galime kalbėti? Kas tokiam paaugliui įdomiau: ar skaityti menišką gamtos įvairovės aprašymą, kai skaitantysis paprasčiausiai nežino, ką reiškia augalų, laukinių paukščių, sezoninių gamtos reiškinių pavadinimai. Net menkai urbanizuoto miestelio vaikas ankstyvą rytą įgrūdamas į geltonąjį autobusiuką ir tik temstant parvežamas namo. Kokią gamtos įvairovę jis gali pažinti, jei net sėdėdamas tame autobusiuke per visą kelionės laiką neatitraukia nosies nuo „išmaniojo“ telefono?
Pokalbiai su aukštųjų mokyklų studentais atskleidžia gana fragmentišką jų humanitarinį išprusimą ir labai ryškias šio išprusimo spragas, liudijančias, kad bendrojo lavinimo sistema nesuteikė žinių apie naujausią Lietuvos istorijos laikotarpį: Lietuvos laisvės lygą ir Sąjūdžio susiformavimą, visuomenės telkimo kryptis, svarbiausius tų metų įvykius, pirmosios Vyriausybės formavimą, asmenis, kurie tuo metu tapo visuomenės vedliais. Tokios žinios yra būtinos visais visuomenės raidos laikotarpiais. Tačiau jos yra ypač aktualios dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir bando ją sunaikinti arba bent užvaldyti strategiškai svarbią jos teritorijos dalį. Jau visus metus trunkantis karas, kurio metu žudomi niekuo dėti, jokioje politikoje nedalyvavę žmonės, daužomos gamyklos, ką tik teikusios pragyvenimo šaltinį, taikomasi į gyvenamuosius namus, mokyklas ir ligonines, rodo ir tai, kad Vakarų ir Vidurio Europos valstybės nesugeba įvertinti nei karo nusikaltėlių veiksmų, nei savo valstybių lyderių laikysenos. Duok Dieve, kad karas neišsiplėstų į kitas valstybes, tačiau negalima atmesti ir tokio pavojaus. Kurių bendrojo lavinimo dalykų žinios čia labai praverstų?
Dar baisesnė padėtis su matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos žinių pagrindais. Jei paauglys, baigdamas aštuntąją klasę, nesuvokia, ką iš tikrųjų reiškia trupmenos ir procento sąvokos, nesugeba atlikti net nesudėtingų ploto skaičiavimo veiksmų, kokią specialybę jis galės įgyti? Tačiau pasirodo, kad jis jau apsisprendęs, jog minėtų dalykų žinios jam neprivalomos, todėl baigiamojoje pakopoje jų net nesimokys. O jei kartu su mokytojais ir tėvais yra įtikinamas, kad be šių žinių net santechniko specialybės negalės įgyti, paaiškėja, kad šių dalykų net nėra kam dėstyti: senasis matematikos mokytojas jau galutinai išėjęs į pensiją, o naujo jau visą pusmetį niekaip nepavyksta surasti. Ir čia nereikia postringauti, kad tai – tik mažesnių miestelių problema (apie kaimo mokyklas nebereikia ir kalbėti, nes jų paprasčiausiai nebeliko), nes net Vilniaus gimnazijose jau trūksta lituanistų. Ar ir ši pedagoginė specialybė jau tapo „deficitinė“? Kodėl net visokios papildomos stipendijos nepadeda sumažinti pedagogų trūkumo, nors vis dažniau paaiškėja, kad tik kas ketvirtas–penktas absolventas, kuris buvo ruošiamas dirbti mokykloje, į ją nuėjo?
Mūsų skaitytojų nereikia įtikinėti, kad kokybiškai veikianti švietimo sistema yra viena iš svarbiausių valstybės sėkmės sąlygų. Tačiau, kadangi neseniai paminėjome 105-ąsias valstybės atkūrimo metines, pravartu priminti, kaip po 1918 m. vasario 16-osios praktiškai pirmą kartą buvo kuriama Lietuvos švietimo sistema Pirmojoje Respublikoje (1918–1940). Vėliau palyginsime su kokiu paveldu susidūrė Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjai, dar prieš Kovo 11-ąją parengę švietimo pertvarkos gaires Antrojoje Respublikoje (nuo 1990-ųjų). O tada apžvelgsime, kur esame dabar ir kokius pokyčius planuojame.
Pirmoji Respublika
Gerai žinome, kad karo veiksmai, siekiant išsaugoti atkurtos valstybės teritoriją, užtruko iki pat 1920-ųjų pabaigos. Tačiau dar 1918 m. sudarius pirmąją Vyriausybę, viena iš šešių ministerijų buvo skirta švietimo sistemos kūrimui. „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ajame tome (767 p.) pažymėta, kad „Lietuvos Vyriausybė ir visuomenė su lygiu atsidėjimu organizavo savo kariuomenę ir švietimą“, nes po ilgo svetimųjų valdymo laikotarpio tautos švietimo padėtis buvo katastrofiška. Vykstant kovoms dėl valstybės teritorijos išsaugojimo, nemažai mokytojų ir daug vyresnių klasių mokinių išėjo savanoriais ginti savo krašto. Jau 1918 m. Kalėdų atostogų metu Vilniuje įvyko pirmoji mokytojų konferencija, trukusi keturias dienas. Joje aptarti mokyklų „steigimo ir aprūpinimo, jų tvarkymo, mokytojų paruošimo, programų ir vadovėlių“ reikalai.
Netekus Vilniaus, Švietimo ministerija atkurta Kaune. 1920 m. kovo 17–19 d. įvykusiame savivaldybių atstovų suvažiavime buvo aptartos pradžios mokyklų komitetų funkcijos. Valsčių komitetams patikėta rūpintis mokyklų pastatų tvarkymu ir statyba, 7–14 metų amžiaus vaikų registracija. Apskričių švietimo ir kultūros komisijoms pavesta rūpintis visais „švietimo reikalais, svarstyti ir siūlyti steigti naujas mokyklas“. Švietimo ministerija iš Helsinkio pakvietė suomių prof. A. R. Niemi, kuris, Lietuvoje išbuvęs aštuonis mėnesius, pasiūlė įvesti šešerių metų privalomą pradinį mokslą 7–13 metų vaikams. Profesorius savo planą pagrindė dviem argumentais: pirma, jis matė „svetimųjų okupacijos paliktą analfabetizmą, kurį reikėjo skubiai naikinti“; antra, sudėtingi valstybės kūrimo darbai neleido tuojau sukurti „pakankamo mokyklų tinklo“.
Steigiamasis Seimas 1922 m. priimtame įstatyme pripažino teisę steigti mokyklas ne tik ministerijai ir savivaldybėms, „bet ir visuomeninėms bei tikybinėms organizacijoms ir atskiriems Lietuvos piliečiams“. Taip buvo įteisinta privati iniciatyva, patvirtinta 4 metų pradžios mokykla. „Pradžios mokyklos buvo steigiamos tose vietovėse, kur susidarydavo per 30 mokyklinio amžiaus vaikų.“ 1925 m. priėmus naują mokyklų įstatymą, mokyklų steigimo ir mokytojų skyrimo klausimai buvo perduoti Švietimo ministerijai, o savivaldybėms palikta rūpintis ūkiniais mokyklų reikalais. Numatyta įgyvendinti privalomą pradinį visų 7–14 metų vaikų mokymą. Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, lyginant su 1919 m., mokyklų skaičius padidėjo du kartus, mokytojų – tris, mokinių – beveik 4 kartus.
Lietuvos Vyriausybė sukūrė naujų mokyklų statybos programą, kurią sparčiai vykdant pradžios mokykloms kiekvienoje gyvenvietėje buvo statomi (to laiko požiūriu) modernūs namai su butais mokytojams. Prieš prasidedant sovietinei okupacijai, 1940 m. Lietuvoje buvo 2 743 mokyklos, kuriose dirbo 6 944 mokytojai, mokėsi 341 299 mokiniai (neįskaitant jau atplėšto Klaipėdos krašto). Kai kurie tokių mokyklų pastatai Lietuvoje yra išlikę iki šiol, tačiau dauguma mokyklų per pastaruosius tris dešimtmečius jau yra uždaryta, o pastatai paversti privačiais gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis ir „karčiamomis“.
(Pabaiga – kitame numeryje)
Jonas Jasaitis