Pokalbis su signatare Birute Valionyte
Kovo 11-osios išvakarėse Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė VALIONYTĖ atsakė į Danutės Šepetytės klausimus.
Jeigu imtume ir pagal kadaise Jūsų įgytą miškininko specialybę pažiūrėtume į Lietuvą, kaip mišką, ką pasakytumėte apie jo būklę?
Miškininkystės terminologija kalbant, būtinas sanitarinis kirtimas. Paprastai jis nepriklauso nuo medyno brandos ir yra daromas, kai miškas nusilpsta, kai yra puolamas kenkėjų ir jį reikia gelbėti. Mes esame maža tauta, na, ne maža, sakyčiau, didi, bet neskaitlinga tauta. Mūsų pagrindinis uždavinys yra kuo ilgiau išlikti tautų mėsmalėje. Tam mums reikia turėti atspirtį savyje. Mes turime tą atspirtį ugdyti, mūsų veikla turi būti nukreipta šia vienintele kryptimi. Dabar, manau, mes šio vektoriaus neturime.
Miškininkystės terminologija šnekant, galbūt „miškas” yra tapęs verslo objektu, tai yra pasipelnymo šaltiniu, ir jo perspektyva valdžiai buvus nebuvus?
Kalbant apie mišką, reikėtų suvokti, kad jis yra didžiausias valstybės turtas ir ekonomine, ir ekologine, ir sveikatos, pagaliau mūsų tautos išlikimo prasme. Jau ketveri metai, kai visiškai nebegirdžiu, kad būtų apie tai kalbama, nors visiems dera suvokti, kad visi veiksmai jo teritorijoje turi būti itin atsakingi. Bet kuriuo atveju miškas nėra įsivaizduojami eurai ant šakų – su tokiu požiūriu susiduriame šiandien.
Visais laikais miškas lietuvį rengė, šildė, teikė jam pragyvenimo šaltinį ir namus. Lietuvis be miško – ne lietuvis, jo santykis su mišku mūsų tradicijoje yra be galo atsakingas ir be galo jautrus. Ir jo metafora Lietuvos atžvilgiu labai iškalbinga, nes valstybėje mes matome daug pūlinių, kitaip tariant, negatyvių reiškinių. Ir užuot juos užkardę, puolame tvarkyti tik tada, kai jie susprogsta. Aš manau, kad mūsų tautos būklė šiandien yra būtent tokia.
Tautos ar jos vairininkų?
Mes labai keikiame valdžią, bet niekada valdžia nebuvo gera ir turbūt niekada nebus. Paprastai ji renkama ir išrenkama daugumos valia, o Lietuvoje, kur rinkimų teise naudojasi mažuma rinkėjų, praktiškai turime jau kelintą kartą mažumos išrinktą valdžią. Natūralu, kad diduma, kuri neina balsuoti, kuri nedalyvauja Konstitucijos teikiamame demokratiniame procese, visada bus nepatenkinta ir reikš nuomonę, kad toji valdžia yra niekam tikusi. Tačiau logiška paklausti, ar tas, kuris nedalyvauja jam suteiktoje valdžios rinkimo procedūroje, turi teisę kritikuoti? Jeigu nedalyvauji procese, tai gal gali ir patylėti, ragaudamas savo pasyvumo vaisius?
Žmonės yra nepatenkinti valdžios veiksmais pirmiausia dėl to, kad valdžios ir rinkėjų tarpusavio ryšys yra nutrūkęs. Man susidarė įspūdis, kad Seimo nariai su rinkėjais bendrauja diferencijuotai, tai yra vienos partijos atstovai bendrauja su savo rinkėjais, kitos partijos atstovai taip pat palaiko ryšį su savo elektoratu. Sambūvio, diskusijos, kur, sakysim, susieitų visų politinių spektrų, visų politinių jėgų atstovai, bent aš neįžvelgiu. Gal dėl to pas mus tiek daug nesusikalbėjimo, tiek įtampos, nes paties kalbėjimo nėra. Aš vis lyginu dabartinę situaciją su valstybės kūrimosi pradžia, nors tai gal būtų ir nelabai teisinga, nes užaugo kita karta. Tuomet Sąjūdžio atstovams Aukščiausiojoje Taryboje nekildavo mintis susitikinėti vien su Sąjūdžio žmonėmis, – visada būdavo bendri mitingai, bendri susirinkimai, bendras tikslas.
Valdžia nesišneka su žmonėmis, bet galbūt kalbasi su signatarais?
Na, Seimo Pirmininkė prieš Kovo 11-ąją treti metai iš eilės organizuoja susitikimą su signatarais. Visiškai mūsų ignoruoti neignoruoja, tačiau, jei klaustumėte, ar mes reikalingi Lietuvos valstybei, sakyčiau, nelabai, nes niekam nereikalinga kritika. Signatarai labai dažnai kalba tiesiai šviesiai, be užuolankų, ko valdantieji nei partijos viduje, nei tarp rėmėjų niekada išgirsti negalės…
Juo labiau kad dėl to apšaukti „vatniku” ar „putinistu” signatarą lyg ir nepatogu?
Taip, būna kartais, kai už akių ima ir pavadina, bet dažniausiai marginalu, – esame neparankūs. Bet, norint judėti į priekį, norint spręsti užsigulėjusią problemą, liūną turi sujudinti. Jeigu jo nesujudinsi, niekas ir nevyks. Iš pradžių, žinoma, būna daug nepasitenkinimo, priekaištų, kad programoje nieko panašaus neparašyta, tačiau pasitaiko, kad būname išgirsti, pasitaiko sulaukti judesio, kad ir gynybos klausimais.
Sakoma, kad nuo Sąjūdžio laikų visuomenė dar nebuvo taip susipriešinusi, kaip mūsų dienomis. Ar tai būdinga ir signatarams?
Nors ir būdami skirtingi, anuomet buvome labai vieningi. Ir šiandien galiu atsakingai pasakyti, kad signatarai, mąstydami skirtingai, tebeturi bendrą vardiklį – Lietuvos valstybingumą. Tai mums svarbiausia. Kita vertus, metams bėgant žmogus keičiasi ir, užuot buvę draugiškesni vienas kitam, kokie yra senyvo amžiaus žmonės, dažnai stokojame pakantumo vienas kito atžvilgiu. Bet durys užsitrenkia, paskui vėl atsidaro ir labai dažnai pasakoma „atsiprašau”…
Pastebite, kad žmonės iki šiol linkę idealizuoti signatarus?
Mūsų signatorystė, deputatystė tęsiasi iki šiol. Gal tik treji metai, kai nebegauname laiškų su prašymais padėti, sprendžiant sudėtingas kasdienes problemas, patarti, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje…
Niekas nepaprašė įvertinti signatarės Nijolės Oželytės, išplūdusios Romualdo Ozolo atvaizdu nešiną jaunuolį, poelgio?
Ką aš galiu komentuoti? Pirmiausia, reikia turėti mintyje, kad ji yra aktorė, o kiekvienam aktoriui reikia scenos. Kai žmogus prisipažįsta, kad iki 1990 metų nežinojo, kad buvo Lietuvos okupacija, aš tokio žmogaus suprasti negaliu. Lygiai taip pat man sunku suprasti, kad, jeigu dainą padainavai, jau esi žvaigždė, jeigu kažkokį vaidmenį atlikai, esi žvaigždė, bet štai jeigu tu esi inžinierius, atradėjas, jeigu pasižymėjęs mokslo srityje, tu nesi jokia žvaigždė, nors mūsų gyvenimus keičia būtent tokie, o ne momentiniai žmonės. Kai kino žvaigždė priimama į komunistų partiją liepą, o rugsėjo mėnesį ji – jau kompartijos CK narė, daugiau nieko nekomentuoju, tuo viskas pasakyta.
Galėtumėte pasakyti, kodėl iki šiol iš mirties taško Seime nepajuda klausimas dėl dekagėbizacijos?
Šis sovietinės sistemos palikimas yra labai skaudus, jis neišspręstas iki šiol. Dabar kaltina mus, kodėl mes Aukščiausiojoje Taryboje nepriėmėme dekagėbizacijos įstatymo. Tačiau aš konstatuoju faktą: Aukščiausioji Taryba gyvavo tik 2 metus ir 8 mėnesius. Per tiek laiko valstybės sukurti neįmanoma. O kodėl niekas nesistebi, kad Seimas per šitiek kadencijų nepasistūmėjo šiuo klausimo nė per žingsnį? Matyt, todėl, kad žmones su „uodega” labai paprasta valdyti: tereikia leisti jiems pajusti, kad tuoj tuoj bus priminta ant „uodegos”, ir jie paknopstomis puola patarnauti.
Prisimenu, buvo kokie 1996 ar 1997 metai, kai vienoje draugijoje man išsitarus, kad Lietuvoje labai aktyviai veikia penktoji kolona, vienas mūsiškis perspėjo: „Birute, daugiau apie tai niekada ir niekur nekalbėk.“ Galvoju, kodėl, jeigu akivaizdžiai taip yra. Matyt, ši tema neparanki nei jokiai partijai, nei politikams. Nuo aukščiausių pareigūnų šis klausimas tildomas ir užglaistomas: nieko čia nebuvo. O aš manau, kad istoriniai dokumentai vienu ar kitu atveju vis tiek išlįs į dienos šviesą, nors svarbiausių asmenų bylos turbūt laikomos Maskvoje. Tačiau ir Maskva gali keistis ateityje.
Nors pagal Kovo 11-osios Lietuvos Konstituciją valstybę kuria Tauta, tačiau realybė verstų manyti, kad valstybę tvarko partijos?
Tam tikra prasme – taip. Visuomenei Seime atstovaujama partiniu principu, o partijose, kur toli iki demokratijos, jau yra susiklostęs savas branduolys, drįsčiau sakyti, klanas, kurio siekis – išsilaikyti valdžioje. Taip susidaro grupės, kurios pas mus visą laiką yra valdžioje. Nieko nauja: nors žmonėms suteikta galimybė balsuoti ir reitinguoti, kadangi jie neina į rinkimus, negalime pasakyti, kad visa Lietuva išsirenka sau valdžią.
Kita vertus, visuomet valdžia yra atsakinga už tai, kas vyksta šalyje, ir turi bendrinti savo nuomonę bei veiksmus, nes ji išrenkama bendriems valstybės reikalams ir bendroms piliečių problemoms spręsti. Tie sprendimai turėtų tenkinti daugumą, jeigu ne visus, tačiau mes to dažnai pasigendame. Susidaro įspūdis, kad pirmiausia rūpinamasi partijų reitingais, o ne bendraisiais reikalais. Man juokingai skamba kvietimas partijoms pasirašyti nacionalinį susitarimą, pavyzdžiui, švietimo ar nacionalinio saugumo atžvilgiu. Ne juokais kyla klausimas, o kam tada reikalingas Seimas, kuris nesugeba rasti susitarimo? Aš manau, kad mūsų politikai turi tuo susirūpinti. Kaip ir tuo, kad demokratinė valstybės valdymo sistema pastaruoju metu tolsta nuo demokratijos principų. Ši tendencija būdinga ne tik Lietuvai. Daug kur Vakaruose demokratinė sistema yra imitacinė, tačiau pasaulis nieko gudriau už ją nesugalvojo, todėl mūsų uždavinys – ją tobulinti.
Ne kartą esate kalbėjusi apie Tautos išlikimo strategiją, siūliusi steigti valstybės raidos centrą. Ar buvote išgirsta?
Ne, niekada. Tai daugeliui visiškai neįdomi tema, besikertanti su Europos ir Vakarų pasaulio orientyrais. Pasikartosiu, mes esame atsidūrę tautų mėsmalėje ir, kad išliktume šitoje mėsmalėje, kad mūsų nesumaltų, kad neišnyktume, kad nebūtume suniveliuoti, turime turėti nugarkaulį. Ar Lietuvoje formuojamas valstybės nugarkaulis? Gal nuskambės žiauriai, bet būtent Rusijos pradėtas karas Ukrainoje mums priminė, kad mums tiesiog būtina jį turėti; iki tol tai buvo visiškai nesvarbu. Tačiau kokių aukų prireikė Ukrainoje, kokio trinktelėjimo reikėjo per mūsų smegenis, kad suvoktume: mes turime ginti savo šalį.
Atvirai pasakysiu, man juokinga girdėti klausiant, ar gintumėte Lietuvą, nes, kai kas nors užsimoja griauti tavo namus, tu visada juos pasirengęs ginti ir gini juos visada. Kad bėgtume iš savo namų rankas iškėlę, to Lietuvos istorijoje dar nebuvo, nepaisant kalbų, kad „1940 metais nebuvo iššautas nė vienas šūvis”. Po karo mes iššovėme, ir gana daug.
Šiame kontekste yra įdomūs ir kiti skaičiai. Kas išėjo į mišką pas partizanus? Kaimas. Ne miestas. Apskritai lietuvių civilizacijos pagrindas yra kaimo kultūra. Laikas susimąstyti, ar mūsų kaimas šiandien stiprinamas? Deja, panašu, kad priešingai. Suprantu, gal šiandieniam jaunimui keistai nuskambės mintis, kiek daug reiškė lietuviui turėti savo žemės, nesvarbu kiek, bet turėti. Ta sąvoka turbūt sunkiai suprantama ir miestiečiui, gyvenančiam daugiabutyje, tačiau vis dėlto pandemija parodė, kad žmogus yra veikiamas ir iš pasąmonės išplaukiančių intencijų, – iš miesto jis bėgo į sodybą, sodo namelį – bėgo prie šaknų, ten, kur jautėsi saugesnis ir kur jam buvo ramiau. Dabar iš viso apie žemės ūkį beveik nieko nebegirdime, tarytum tokia ūkio šaka neegzistuotų. Ar mums nėra svarbu išlaikyti kaimą gyvą, stiprinti jo bendruomenę? Pasižiūrėkite, kai reikėjo gelbėti lietuvių kalbą, kai buvome rusinami, kas gelbėjo? Kaimas. Kai reikėjo ginti Vasario 16-osios Lietuvą, kas ėjo? Kaimas. O dabar? Mūsų šaknys tikrai nėra daugiabutyje. Skamba sarkastiškai groteskiškai, bet tai yra tiesa.
O Nepriklausomybę atkūrė irgi kaimas?
Išeiviai iš kaimo, susibėgę į Aukščiausiąją Tarybą. Grynakraujų miestiečių, patikėkite, buvo nedaug. Nors 60 signatarų buvo vilniečiai, tačiau jie visi atvykę mokytis į Vilnių ar į Kauną. Tarp kitko, kontingentas buvo elitinis: 26 atstovai – su mokslo vardais, 42 – su moksliniais laipsniais.
Jeigu ne Ingridos Šimonytės Vyriausybė yra „geriausia, kas galėjo nutikti ir nutiko Lietuvai per Nepriklausomybės dešimtmečius”, tai tada kas?
Akivaizdžiai teigiamas dalykas yra tai, kad karas privertė susivokti, jog valstybei būtinas nugarkaulis. Jis priminė mums, kaip reikia saugoti savo kalbą, istoriją, tradicijas, saugoti savo valstybę. Kad ir kas būtų, niekada nepalikti to savieigai, net turint galvoje, kad federacinės Europos Sąjungos idėja jau yra pasmerkta. Aš niekaip negalėjau įsivaizduoti anglo ar prancūzo, kuris laisva valia atsisakytų savo šaknų. Vadinasi, mums visiems Europos Sąjungoje reikia rasti bendrabūvį, kuris tenkintų abi puses. Ne tik prancūzą, ne tik vokietį, bet ir lietuvį, latvį, estą, rumuną ir bulgarą. Šaltinis: Pozicija.org.
Signatarės knygos: „Didžioji Lietuva“, „Didžioji Lietuva: paveldas Baltarusijoje“
ir kt.