Prieš 150 metų gimusio latvisto, baltisto ir indoeuropeisto Janio Endzelyno (Jānis Endzelīns; 1873–1961) jubiliejus įtrauktas į šių metų UNESCO minėtinų dienų kalendorių.
Tai reikšmingas įvykis tiek Latvijos filologų, tiek ir visai Latvijos akademinei bendruomenei. Tačiau tai ne mažiau reikšminga ir Lietuvai, nes žymusis latvių mokslininkas ir pedagogas savo darbais svariai prisidėjo prie lietuvių kalbos tyrimų ir populiarinimo. Latvijoje prasmingai paminėtas J. Endzelyno jubiliejus tapo švente ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei: mokslinė konferencija, rinktinių raštų rodyklės ir pašto ženklo pristatymas, tarmybių rinkimo talkos apibendrinimas, parodos atidarymas ir kt.
Konferencija
Vasario 22–23 d. įvyko tradicinė, kasmet rengiama konferencija, skirta akademiko gimtadieniui. Šis mokslo renginys vyksta nuo 1963 m., pradžioje kaip Kalbos ir literatūros instituto mokslo tarybos posėdžiai. Šių metų programoje dalyvavo 43 pranešėjai iš Latvijos, Lietuvos, Estijos, Ukrainos ir Vokietijos. Lietuvai atstovavo Vilniaus universiteto, Lietuvių kalbos instituto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto kalbininkės.
Iškilminga buvo konferencijos pirmoji diena, vykusi Latvijos universiteto Didžiojoje auloje, kur ne kartą, J. Endzelynui gyvam esant, būdavo rengiami iškilmingi jo jubiliejų minėjimai. Plenarinio posėdžio įžangoje Latvijos universiteto (LU) Latvių kalbos instituto direktorė Sanda Rapa perskaitė Latvijos prezidento Egilo Levito (Egilas Levitas) sveikinimą. Konferencijos dalyvius pasveikino LU rektorius Indrikis Muižniekas (Indriķis Muižnieks). Septyni pranešimai atspindėjo visas sritis, kuriomis domėjosi J. Endzelynas: gramatiką, dialektologiją, senuosius raštus, onomastiką, terminologiją, kalbos kultūrą. Iš Ukrainos atvykusio Charkivo universiteto Medijų studijos direktoriaus Mihailo Procenkos pranešimas buvo skirtas J. Endzelyno gyvenimo Charkive laikotarpiui (1909–1920).
J. Endzelynas yra pripažinęs, kad tai buvo jo kūrybinės mokslinės veiklos klestėjimo metas. Be abejonės, šiandienos aplinkybėmis, kai Ukrainoje vyksta karas, neapsieita ir be platesnio konteksto – pranešėjas apžvelgė universiteto istoriją iki karo ir dabartinę padėtį. Nuliūdino ir sukrėtė tai, ką išgirdome ir pamatėme skaidrėse: kiek suniokota universiteto pastatų, kokiomis sąlygomis dabar dirba mokslininkai, dėstytojai ir studentai. Šiame universitete yra išlikusi J. Endzelynui skirta atminimo lenta (jos dublikatas saugomas LU Akademinėje bibliotekoje).
Baiba Molnika, tarmybių talkos renginio vedėjas Gundars, Laimutė Baluodė
(LU Latvių kalbos institutas) ir Julgi Staltė (lyviškosios tarmės dainų atlikėja). Janio Brencio nuotr.
Vasario 23 d. konferencijos dalyviai tęsė darbą dviejose sekcijose. Kiekvienas posėdis buvo skirtas vis kitai tematikai: onomastikos (vardai, pavardės, namų vardai), gramatikos, tarmių, vadovėlių, terminologijos, skyrybos ir kitiems klausimams bei J. Endzelyno ryšiams su kitų šalių kalbininkais. Džiugu pastebėti, kad susirinko nemažai klausytojų (ir ne tik kalbininkų). Vyravo pakili nuotaika, nes po poros metų nuotolinio darbo pagaliau susitikome auditorijose, galėjome tęsti diskusiją ir prie kavos puodelio.
Pranešime „Janis Endzelynas ir lietuvių kalbininkai“ apžvelgiau baltisto ryšius su lietuvių amžininkais. Artimiausi ryšiai buvo užsimezgę tarp J. Endzelyno ir Kazimiero Būgos (1879–1924) dar tada, kai K. Būga studijavo Peterburgo universitete. Liudijimų apie šių kalbininkų ryšius yra ir jų susirašinėjime. Seniausias atvirlaiškis, kurį pavyko rasti, datuotas 1909 m. sausio 19 d.
K. Būgos korespondencija saugoma Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje. Dalis jo laiškų J. Endzelynui išspausdinta leidiniuose „Literatūra ir kalba“ (1956), „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (1980) ir K. Būgos „Rinktinių raštų“ 3-iajame tome (1961). Net trylika
J. Endzelyno laiškų K. Būgai rasta Vilniaus universiteto bibliotekoje. Juose daugiausia rašoma baltų kalbotyros klausimais: aptariamos tarmės, vietovardžiai, leksikografijos klausimai ir pan. Aptinkame ir vieną kitą biografijos faktą atspindinčių pastabų. Pavyzdžiui, K. Būgos sveikinimas J. Endzelynui: „Sveikas Tamsta, laimingai apgynęs savo daktaro disertaciją! Veliju, kad veikiausiai ministerija patvirtintų Tamstą profesoriumi!“ (1912 03 17). J. Endzelynas iki amžiaus pabaigos apgailestavo, kad K. Būga taip anksti mirė, nes labai vertino jį kaip kalbininką ir kaip asmenybę. K. Būgai atminti žurnale „Švietimo ministerijos mėnraštis“ (Izglītības Ministrijas Mēnešrakstā) buvo išspausdintas J. Endzelyno straipsnis. Be to, J. Endzelynas palaikė ryšius ir su Jurgiu Geruliu.
Keli žymūs lietuvių kalbininkai (Jonas Kabelka, Algirdas Sabaliauskas, Jonas Kazlauskas) pažino J. Endzelyną kaip profesorių. J. Kabelka 1939–1941 m. klausėsi paskaitų LU ir yra išspausdinęs atsiminimus tiek apie jas, tiek apie patį profesorių. A. Sabaliauskas ir J. Kazlauskas 1953 m. Rygoje dalyvavo studentų mokslinėje konferencijoje ir lankėsi pas J. Endzelyną, kur juos supažindino tuomet jauna dėstytoja, vėliau tapusi garsia latvių dialektologe, Marta Rudzytė (Rudzīte). Lietuvių kalbininkai sveikino baltistikos profesorių gyvenimo ir darbo jubiliejų progomis, dalyvavo ir jo laidotuvėse. Atsisveikinimo žodžius prie kapo sakė J. Kabelka ir A. Sabaliauskas. LU Akademinės bibliotekos, Latvijos nacionalinės bibliotekos ir Vilniaus universiteto bibliotekos fonduose saugomos nuotraukos iš jubiliejų ir laidotuvių.
Lietuvoje įvertintas J. Endzelyno indėlis į lietuvių kalbos tyrimus ir Lietuvos populiarinimą: 1932 m. profesorius tapo Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru, o 1937 m. gavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordiną.
(Tęsinys – kitame numeryje)