Galime simuliuoti protinį neįgalumą, galime apsimetinėti teisiniais beraščiais, tačiau tikrovės savo primityviu naivumu mes nepakeisime.
Tai, kad Lietuvos teismų sistemoje veikia antivalstybinis klanas, nereikia nei slaptų pasiklausymų, nei specialiųjų Valstybės saugumo departamento (VSD) operacijų. Elementarus valstybiškas mąstymas, paskaičius kai kuriuos teismų aktus, akivaizdžiai liudija, kad dalis Lietuvos teisėjų veikia prieš mūsų valstybę. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog teismų aktais, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kėsinamasi į Lietuvos konstitucinę santvarką. Nereikia specialių psichologijos žinių, kad suvoktum, jog valstybės vardu skelbiamais teismų aktais, kuriais neteisėtai kėsinamasi į teisėtus piliečių interesus, griaunamas tų piliečių pasitikėjimas savo valstybe.
Jeigu kas nors mano, kad teisinis nihilizmas Lietuvos teismuose – atsitiktinis reiškinys, kad Lietuvos teismai – patys humaniškiausi teismai pasaulyje, aš pasiruošęs pateikti teisėjų pavardes, bylos numerius ir citatas iš konkrečių teismo aktų, kurių esu pakankamai prikaupęs, kad galėčiau dokumentuotai pagrįsti savo teiginių tikrumą. Tačiau šia trumpa savo publikacija nesiekiu pateikti virtinės pavyzdžių, tik noriu parodyti, kaip prieš mūsų valstybę nusiteikę (o gal kartais nuteikiami per vadinamąją instancinę priklausomybę) teisėjai kėsinasi į šalies konstitucinę santvarką, naudodamiesi savo funkcine kompetencija.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2 dalimi deklaruojamas teisėjo nepriklausomumas, neatskleidžiant nepriklausomumo esmės: siekiama teisėjo nepriklausomumo nuo išorinio poveikio (pvz., politikų įtakos) ar teisėjas pagal savo funkcinę kompetenciją gali nepriklausyti nuo įstatymo bei faktinių aplinkybių. Pastebėtina, kad to paties Konstitucijos 109 str. 3 dalis paneigia daugelio valstybės pareigūnų primityviai suvokiamą teisėjo teisę į savivalę, nes šioje konstitucinėje nuostatoje nurodoma, kad teisėjo pareiga, nagrinėjant bylas, klausyti tik įstatymo. Negana to, Konstitucijos 112 str. 6 dalis, kuria įtvirtinta teisėjo priesaika, įpareigoja teisėją prisiekti ištikimybę Lietuvos Respublikai bei vykdyti teisingumą „tik pagal įstatymą“. Todėl neturi kilti abejonių, kad teisėjas konstituciškai nėra nepriklausomas nuo įstatymo.
Sistemiškai vertinant konstitucinį teisėjų veiklos reguliavimą, reikėtų suprasti, kad Konstitucijos normomis siekiama teisėjo nepaveikiamumo, o ne absoliutaus nepriklausomumo. Greta to, Civilinio kodekso 1.5 str. 4 dalis įpareigoja teisėją aiškinti ir taikyti įstatymus pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Tai reiškia, kad teisėjas, simuliuodamas protinį neįgalumą, tampa įstatymo pažeidėju ir duotos profesinės priesaikos laužytoju.
Nors nuo Senovės Romos laikų žinomas principas, kad niekas negali būti teisėju savo byloje, Lietuvos valstybingumo praktika šį principą ignoruoja – pačiam teisėjui leista spręsti, ar laikytis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, ar simuliuoti profesinį neįgalumą. Už profesinio ir pareiginio neįgalumo simuliavimą jokia atsakomybė teisėjui ne tik netaikoma, bet ir nėra numatyta. Tiesiog nėra Lietuvoje jokios institucijos, kuri vertintų teisėjo akivaizdžiai neteisėtą profesinę veiklą. Iš čia ir kyla galimybė korupciniais motyvais ar Lietuvai priešiškos valstybės interesais nebaudžiamai veikti prieš Lietuvos subjektų interesus bei šalies konstitucinę santvarką.
Teisėjo veikimo prieš valstybę ir jos piliečius, kai jis ignoruoja teisinį reguliavimą, nereikia kaip nors išvedinėti iš bendrų konstitucinių principų. Toks teisėjo elgesys kaip antikonstitucinis tiesiogiai įtvirtintas Konstitucijos normoje. Štai Konstitucijos 7 str. 1 dalis įsakmiai nurodo: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.“ Tačiau, nors Konstitucijos norma teismo aktą, kuris priešingas Konstitucijai, laiko negaliojančiu, tačiau, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija, siekdama sumažinti kasacinės instancijos teisėjų darbo krūvį, sistemingai atsisako peržiūrėti apeliacinės instancijos teismo aktus, nors jie priimti su šiurkščiausiais Konstitucijos pažeidimais. Taip įteisinami neteisėti teismų aktai (iš neteisės atsiranda teisė), nukreipti prieš teisėtus piliečių interesus.
Kai šalyje niekas nesidomi tokiais teisėjų elgesio motyvais, 5-ajai kolonai – puikiausios sąlygos griauti piliečių lojalumą savo valstybei. Ar to siekė mūsų Tauta, atkurdama valstybės nepriklausomybę? Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad kiekvienas savisaugos aplaidumas anksčiau ar vėliau pasiekia kritinę ribą. Siekiant apsisaugoti nuo tokios ribos peržengimo, yra įtvirtinta ir atitinkama konstitucinė apsauga. Galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 str. 2 dalimi kiekvienam piliečiui suteikta teisė priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką.
Tuo pagrindu viešai pareiškiu, kad minėta konstitucinė nuostata leidžia man laisvai pasirinkti formas ginti savo valstybės konstitucinę santvarką, kadangi, pavyzdžiui, Lietuvos Konstitucinis Teismas, kuriam yra ne kartą bandyta pateikti individualius konstitucinius skundas dėl antikonstitucinės teismų veiklos užkardymo, nerodo pastangų atlikti savo konstitucinę priedermę.
Adv. Jonas Ivoška
Šaltinis: Pozicija.org