Balandžio 1-ąją dažnai vadiname pokštų, netikrų, bet nepavojingų naujienų ir nepiktų apgavysčių diena. Tą dieną net kai kurių laikraščių straipsniuose aprašomos sensacingos žinios, kurios jau kitą dieną įvardijamos kaip pajuokavimai ir priminimas, kad nereikia būti lengvatikiais. Juokauti ir pokštauti galima, neperžengiant sveiko proto ir dorovės ribų. Joks protelio nepraradęs asmuo, juo labiau einantis aukštas atsakingas pareigas, net balandžio 1-ąją nepradės juokauti gyvybės išsaugojimo, karo arba masinio žmonių žudymo temomis.
Bet štai būtent balandžio 1-ąją Rusijos atstovams pavesta pirmininkauti Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Valstybės, kuri jau antrus metus kasdien žudo suverenios valstybės gyventojus, daužo jos elektros, vandens ir šilumos tiekimo sistemas, sprogdina įmones, gaminančias gyvybiškai svarbią ir nieko bendra su karine tematika neturinčią produkciją, griauna mokyklas, ligonines, muziejus ir vaikų darželius. Tūkstančiais žudo ir savo valstybės piliečius, grūsdama į juos į beprasmišką karinę avantiūrą, iš kurios dauguma nebegrįš į savo namus. Dauguma tokių atgrūstųjų net nesuvokia, su kuo jie čia verčiami kariauti, kuo jiems nusikalto ukrainiečiai. Taigi ar valstybės, kasdien darančios karo nusikaltimus, nutraukiančius šimtų ir tūkstančių taikių žmonių gyvybes, atstovai postringaus apie žmonijos saugumą? Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis jau kreipėsi į pasaulio galinguosius, pavadindamas tokį veiksmą nevykusiu balandžio 1-osios pokštu.
Deja, tai ne pokštas. Rusija jau seniai bando priversti visą pasaulį toleruoti jos nusikaltėlišką politiką, laikyti viso pasaulio tautas, visus mūsų planetos žemynus mirtinoje baimėje, grasindama branduoliniu ginklu. Ar pasaulio galingieji nesuvokia, kad išprotėjęs nuo savo žudikiškų ambicijų diktatorius gali bet kada ryžtis bet kokiai avantiūrai? Jei jis pajus, kad tiesos giljotinos kirvis jau artėja prie jo sprando, kas jį sulaikys, kad nepaleistų raketų, galinčių branduolinius užtaisus akimirksniu nunešti į bet kurį pasaulio tašką? Pasaulis šiandien toks, kad ir Rusijoje sukauptas branduolinis arsenalas gali sunaikinti visą planetą arba paversti ją šimtmečiams nesuderinama su gyvybe dykuma.
Kas iš tikrųjų yra šiandienė Rusija? Milžiniška apytuštė teritorija, besitęsianti nuo Baltarusijos ir Lenkijos iki Beringo sąsiaurio, t. y. iki pat Aliaskos krantų. Nuo Mongolijos ir Kinijos iki Ledjūrio. Tai beveik šeštadalis planetos sausumos. Valstybė su milijonais skurdžiai gyvenančių žmonių, neturinčių ne tik jokių šiuolaikinių komunalinių patogumų, bet ir nelabai įsivaizduojančių, kas yra tas už jos likęs pasaulis, kokia jų kasdienės buities kultūra. Gamyklos, kurių didžioji dalis produkcijos suvartojama tik vietos rinkoje. Valstybė galinti pati apsirūpinti javais, pienu, daržovėmis ir kita žemės ūkio produkcija, bet dažnai neapsirūpinanti, perkanti grūdus ir mėsą iš kitų valstybių. Okupacijos metais Lietuva buvo paversta milžinišku tvartu, tiekiančiu mėsą Rusijos didmiesčiams. Milžiniški ešelonai būdavo kasdien pakraunami Lietuvos mėsos kombinatų produkcija, o mūsų varganose parduotuvėlėse niekas net nesvajojo matyti kelias dešimtis dešros rūšių.
Bet, jeigu kas nors vis dar tikisi, kad dėl prieš Ukrainą įvestų ekonominių sankcijų Rusija pradės badauti, labai apsirinka. Ten ilgam užteks ir duonos, ir kareivių. Prie atšiauraus klimato prisitaikę Uralo, Vakarų ir Rytų Sibiro, Kamčiatkos ir Arkties tundros gyventojai, per ilgus komunistinio režimo dešimtmečius įpratinti nekęsti „kapitalistinių Vakarų“, gana nesunkiai pasiunčiami į frontą, nes karinė tarnyba ten yra pastoviausia įsidarbinimo forma. Net atlikus privalomąją karinę tarnybą, brezentinės kelnės ir kerziniai čebatai ilgam lieka kasdiene apranga. Jei karo veiksmai šiuos asmenis nugrūda į kitokios buities kultūros aplinką, jie su baisia neapykanta žiūri į kitoje kultūroje gyvenančius žmones.
Kai po Antrojo pasaulinio karo minios iš Rusijos perkeltų asmenų atsidūrė Mažojoje Lietuvoje, dabar paverstoje vadinamąja Kaliningrado sritimi, jie buvo įtikinti, kad čia gyveno „fricai fašistai“, kurių žemes Rusijos armija visam laikui užkariavo. Jie aktyviai dalyvavo, sunaikinant vietinių gyventojų likučius, nėmaž nesimąstydami, kokios kultūros pėdsakai atsispindi šių gyvenviečių liekanose. Tik tuo ir paaiškinamas nusiteikimas ilgus pokario dešimtmečius netvarkyti net gražiausios architektūros pastatų, tebesitęsiantis bažnyčių ir kitų kultūros paminklų niokojimas.
Visiškai panašių nuotaikų apsėstos minios po karo plūdo ir į Lietuvą. Vieškeliu atžingsniavusi 20–30 asmenų minia be jokių dvejonių įsiverždavo į pakelėje buvusias valstiečių sodybas, susėsdavo prie stalo ir pareikalaudavo: „Kūšatj!” Jie neklausdavo, ar ta šeima pati turi, ko valgyti. Jei per kelias akimirkas ant stalo neatsirasdavo maisto, imdavo jo ieškoti patys, atidarinėdami spinteles ir ant krosnies stovinčius puodus. Buvau dar visai mažas, kai ateiviai tiesiog nuo besikūrenančios krosnies pagriebė puodą su paršiukams verdamomis bulvėmis ir tėškė ant baltos staltiesės. Suriję ir nieko daugiau neradę, užuot padėkoję, dar aprėkė rankos nevaldžiusį tėtį: „Ūbitj tebia, kulak, nado!” (Užmušti tave, buože, reikia.) Ar tie, kurie suteikė teisę Rusijos atstovams pirmininkauti Saugumo Taryboje, mano, kad jos kareiviai Ukrainoje dabar elgiasi kitaip?
Rusija – valstybė, iki šių dienų neturinti šiuolaikiškos automobilinių kelių sistemos. Pavažiavę vos kelias dešimtis kilometrų už Maskvos ir išlipę iš „električkos“ prie „Gorki Leninskije“, kur paskutines dienas praleido sovietų imperijos sumanytojas V. Uljanovas, o šalia savo pamišėliškus, prieš genetiką nukreiptus eksperimentus vykdė „akademikas“ Lysenka, vos už kelių šimtų metrų pamatytumėte tik arkliais ir, žinoma, vikšriniais traktoriais pravažiuojamus kelius. (Ten buvo ir Pedagogikos mokslų akademijos aspirantų bendrabutis, kuriame ne kartą teko apsistoti.) Tai valstybė, kurioje iki šių dienų dėstoma suklastota Europos ir pasaulio istorija, kurioje nėra net užuominos apie Hitlerio ir Stalino suokalbį (vadinamąjį Ribentropo-Molotovo paktą), sudariusį prielaidas kilti Antrajam pasauliniam karui, kurioje įrodinėjama, kad praktiškai viena Sovietų Sąjunga sutriuškino hitlerinę Vokietiją.
Ir šiandienės Rusijos gyventojai tik apgraibomis suvokia, kas yra Gulago mirties stovyklų sistema, bet net neįsivaizduoja, kiek žmonių ten buvo nukankinta. Niekas nepasakys apie masines aukų kapavietes, tarp kurių yra ir užkasti šalia Kijevo (Ukrainoje). Kas iš jų matė išlikusių tos tragedijos liudininkų sukurtą filmą „Tūkstantis rožių“, skirtą aukų atminimui? Tik kai kur praslysta užuomina apie „Stalino kultą“, tačiau nei apie žudynių mastą, nei apie jų vykdytojus jokių išsamesnių nuorodų Rusijos mokyklų vadovėliuose iki šiol nėra. Šlykščiai iškreipta Baltijos valstybių ir Lenkijos istorija, nėra informacijos apie sovietinės kariuomenės įvykdytas kruvinas avantiūras Vengrijoje (1956 m.) ir tuometinėje Čekoslovakijoje (1968 m.) bei Voicecho Jeruzelskio 1981 m. Lenkijoje įvestą karinę padėtį ir susidorojimą su „Solidarumo“ judėjimu.
Rusijos mokyklose nerasite išsamių žinių apie „Baltijos kelią“ ir nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nutylėti ir sovietinės kariuomenės įvykdyti 1991 m. sausio 13-osios nusikaltimai, ir po to iki pat vadinamojo „rugpjūčio pučo“ užsitęsęs šios kariuomenės struktūrų buvimas Lietuvos radijo ir televizijos pastatuose bei kituose masinės informacijos padaliniuose. Nerasite ir tada žuvusių gynėjų nuotraukų bei žūties aplinkybių. Rusijos vadovėliuose neaprašyti ir kiti komunizmo nusikaltimai, pradedant Holodomoru Ukrainoje. Bet ta pačia proga paklauskime, ar gerai apie minėtus įvykius žino Lietuvos dabartinių mokyklų abiturientai. Tik tie, kurie matė 1991 m. prie gynėjų krauju aplaistyto Televizijos bokšto besivalkiojančius sovietų kareivius, net karštomis birželio–rugpjūčio dienomis įspraustus į šarvuotas uniformas, tų vaizdų nepamiršo. Rusijos vadovėliuose nėra tiesos apie nuo Sakartvelo ir Moldovos atplėštas teritorijas.
Jungtinių Tautų (JT) organizacija buvo įkurta tam, kad daugiau niekada nekiltų tokio masto karinių konfliktų, kuriuose žūsta dešimtys milijonų žmonių. Bet kuri valstybė, pažeidusi JT nuostatas, turi būti nedelsiant iš jos pašalinta, o už vykdomus nusikaltimus – nubausta. Bet ar pasaulio galingieji, kurie jau nelabai suvokia net šeimos paskirtį visuomenės atsinaujinime, gebės pasirūpinti žmonijos saugumu? Ar jie prisimins 1945–1948 m. žmonijos viltis užkirsti kelią karo nusikaltimams? Tai, kas vyksta šių dienų Ukrainoje, nėra karas prieš vieną tautą. Nereikia guostis tuo, kad šiandien žūva tik ukrainiečiai. Pagaliau, ir jų gyvybės apsauga turi tapti nebeatidėliotinu visos žmonijos rūpesčiu.