Absoliučiai vienintelė santuoka yra tarp vyro ir moters, kuriuos sieja meilė kūnu ir siela, ir kurie siekia sukurti šeimą bei tapti tėvais ir motinomis. (Pagal Šventąjį Raštą)
Rašant Lietuvos Konstitucijos tekstą, buvo aptarti tokie žmonių tarpusavio santykiai, kurie įgauna visuotinai didelę svarbą Tautai, visuomenei ir kartu – visai valstybei. Kitiems asmeninio pobūdžio žmonių santykiams, kurių tikslas nėra valstybinės svarbos, konstitucinis statusas nebuvo suteiktas, paliekant tai reguliuoti civilinei teisei.
Akivaizdus faktas, kad be moters ir vyro artimų santuokinių santykių Tauta ir visuomenė neatsinaujintų. Tokių santykių tikslas yra turėti vaikų, jais rūpintis, išmokslinti, paruošti savarankiškam gyvenimui, išauklėti gerais savo Tautos ir visuomenės atstovais. <…> Tokie santuokos tarp moters ir vyro sukurti santykiai ir yra valstybės ir jos pilietinės visuomenės egzistavimo pagrindas.
Vienos lyties žmonių noras būti artimu vienas kitam yra gerbtinas ir suprantamas, bet tai – asmeniniai santykiai. <…> Asmeniniai žmonių santykiai nėra konstitucinės svarbos, o juos reguliuoja civilinė teisė. (Žr. „Santuoka ir Konstitucija“).
Kovo 11-osios Akto signataras, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, L. N. Rasimas.