Dalia Leinartė. Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje (2022). Leidėjas – „Aukso žuvys“, 296 p.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Siekdami, karo pabaigos aiškino, kaip kovoti su romantine meile. Visų sričių specialistai rašė, kad, atsidūrę romantiniuose santykiuose, įsimylėję ir apimti aistros žmonės negali adekvačiai vertinti tikrovės. Buvo teigiama kad nesusiformuotų emociškai ir psichologiškai tvirtas šeimos modelis, sovietų ideologai nuo pat Antrojo pasaulinio, kad reikia stengtis šią būklę kuo greičiau išgyventi, nes, tik remdamiesi sveiku protu, jaunuoliai bus pasiruošę sukurti sovietinę, režimui pavaldžią šeimą“, – teigia lyčių lygybės ekspertė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė habil. dr. Dalia Leinartė. Universiteto bendruomenei pristatydama savo naujausią knygą „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“, ji papasakojo, kaip sovietinės okupacijos metu valdžia formavo visuomenės požiūrį į šeimą, romantinius santykius, lyčių lygybę, ir apžvelgė dabartinę situaciją Lietuvoje
Įstatymai tiesiogiai veikė šeiminį gyvenimą
Knygoje autorė išsamiai aprašė, kaip valstybė, remdamasi įstatymais, netiesiogiai kišosi į romantinius santykius. „Sovietmečiu visi mokslus baigę asmenys turėjo prievolę vykti į darbo vietą, kurią paskyrė valstybė. Patys jos pasirinkti negalėjome, privalėjome ten, kur paskirta, atidirbti trejus metus. Kokią įtaką toks įstatymas turėjo šeimai? XX a. 8 dešimtmetį prasidėjęs seksualinis laisvėjimas vystėsi dideliu greičiu. Kontraceptinių priemonių nebuvo, daugelis jaunų moterų ištekėdavo besilaukiančios arba buvo priverstos daryti abortus. Kaip išsiskirti su jaunuoliu, su kuriuo jau buvo kuriama romantinė draugystė, kai vienas gauna paskyrimą į Rokiškį, o kitas – į Marijampolę (to meto Kapsuką)? Dažnai jie susituokdavo, nes tuomet jų negalėjo išskirti. Ir čia kyla klausimas – ar santuoka buvo prievartinė, organizuota valstybės, ar tai buvo vidinis individualus sprendimas? Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip sovietiniai įstatymai tiesiogiai veikė šeiminį gyvenimą“, – to meto valdžios siekius priminė prof. D. Leinartė.
Istorikės tikinimu, toks romantinės meilės formavimas ir valstybės kišimasis prasidėjo dar stalinizmo laikotarpiu, o vėliau tęsėsi netiesiogiai. „Pagrindinis sovietų valdžios tikslas buvo žmogų paversti kolektyvo dalimi. Tikėtasi, kad taip nesusiformuos ideologijai priešiškos grupės. Jų teigimu, šeima buvo pati mažiausia visuomenės ląstelė ir, jei tėvams bus sudarytos sąlygos mokyti ir ugdyti vaikus patiems, tai taps tarsi užprogramuota bomba. Siekiant, kad nesusiformuotų emociškai ir psichologiškai tvirta šeima, stalinmečiu ir vėliau pradėta aiškinti, kaip kovoti su romantine meile“, – pasakoja prof. D. Leinartė, pabrėždama, kad šiam siekiui įgyvendinti buvo pasitelkti įvairių sričių profesionalai: nuo rašytojų, psichologų iki edukologų.
„XX a. 7 dešimtmetį į sovietinių laikraščių redakcijas pradėjo plūsti jaunuolių, kuriems buvo sunku susigaudyti, kas yra meilė, kaip tą beprotystę išgyventi ir kada galima kurti tikrą šeimą, kuriai negrės skyrybos, laiškai. Tie, kurie atsakinėjo į tokius laiškus, pasitelkdavo metaforas: „Mielas jaunuoli, meilė yra kaip jūra / ji trenkia kaip perkūnas, bet po to ateina giedros laikotarpis“ ir pan.“, – absurdiškus metodus, kaip sovietmečiu stengtasi neigti sovietinę meilę, apibūdina ekspertė.
Propaganda buvo nukreipta į šeimą
Pasak prof. D. Leinartės, šia monografija ji norėjusi atskleisti ir parodyti, kokia kreivų veidrodžių karalystė buvo sovietmečio kasdienybė, ką mūsų visuomenei vis dar sunkiai sekasi suvokti. „Atkūrus nepriklausomybę, universitete buvome pirmieji doktorantai, kurie turėjo parašyti kitokią istoriją, nei tą, kurią dešimtmečiais prieš tai kūrė Istorijos institutas. Turėjome paneigti politinę Lietuvos istoriją nuo pat okupacijos pradžios, 1940 m. 1990-aisiais, kai ėjome iš Sovietų Sąjungos, daug pajėgų buvo mesta siekiant įrodyti, kad sovietinis režimas buvo represinis. Be šio darbo nebūtume galėję turėti tokios valstybės, kokią turime dabar. Tai yra didelis ideologinis ginklas“, – prisimena profesorė.
Vis dėlto, ekspertės teigimu, vieną dalyką praleidome. „Ko tuometinė valdžia nepadarė, nors privalėjo, yra tai, kad nebuvo akcentuota, jog sovietinis režimas buvo ne tik represinis, bet ir totalitarinis. Sovietmečiu visuotinė propaganda buvo labiausiai nukreipta į šeimą, moteris ir vaikus, formavusi fragmentuotus santykius tarp tėvų ir vaikų. Galima paminėti keletą to meto realijų. Iki 1968 m. buvo dirbama šešias dienas per savaitę, ilgą laiką kasmetinių atostogų buvo suteikiama vos dvylika dienų per metus, o mamos, kai kūdikiui sukakdavo du mėnesiai, būdavo priverstos grįžti į darbą“, – sovietmečio laikų realijas apibūdina prof. D. Leinartė.
Lyčių lygybė neegzistavo
Naujausioje monografijoje „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ prof. D. Leinartė kelia ir lyčių lygybės bei lytinio švietimo sovietmečiu klausimus. „Kai XX a. 8 dešimtmetį prasidėjo seksualinis laisvėjimas, kontraceptinių priemonių, kurios jau plačiai buvo vartojamos Vakaruose, ar prezervatyvų nebuvo. Vadinasi, nebuvo ir kaip apsisaugoti nuo venerinių ligų, plintančių lytiniu keliu. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo venerinių ligų „epidemija“ ir kaip atsakas kuriami venerologiniai dispanseriai. O „Pasiruošimo santuokiniam gyvenimui“ pamokose tiesiog mokyta iki vedybų susilaikyti nuo bet kokių lytinių santykių. Profesorė priminė, kad dažnai visuomenėje pasigirsta nuomonių, jog Sovietų Sąjunga buvo pirmoji šalis pasaulyje, kurioje moterų ir vyrų teisės buvo suvienodintos. Pasak ekspertės, tai – netiesa. „Egzistavo moterų, ypač pokario laikotarpiu, kaip pigios darbo jėgos, išnaudojimas. Jos atlikdavo didelio fizinio pasirengimo reikalaujančius, taip pat rizikingus darbus, pavyzdžiui, nacionalizuojant turtą.
Vėlesniais dešimtmečiais sovietinio tipo moterų teisės ir lyčių lygybė virto visiška parodija. Lietuvoje moterys iki pat 1990 m. ir vėliau už tą patį darbą neuždirbo daugiau nei 70 proc. vyrų gaunamo atlyginimo. Svarbu prisiminti, kad iki 1980 m. nebuvo pakankamai ikimokyklinių įstaigų, kad būtų galima patenkinti gimusių vaikų priėmimo poreikį. Moterys turėjo vienodą darbo krūvį ir tas pačias darbo valandas, kaip ir vyrai, tačiau jos neturėjo bent kiek rimtesnės pagalbos buityje, todėl namų ūkio ir vaikų priežiūros našta gulė ant jų pečių. Sovietų Sąjungoje vadinamoji lyčių lygybė lietė tik moteris. Tuo metu Vakaruose ji apėmė ir vyrus, ir moteris – siekiant pokyčių ir egalitarinės visuomenės, transformuotis turėjo abu, tiek privačiame, tiek darbiniame gyvenime“, – moterų padėtį sovietmečiu apibūdina prof. D. Leinartė.
Turime būti pasiruošę spręsti sudėtingus klausimus
Žvelgdama į dabartinę lyčių lygybės situaciją Lietuvoje, profesorė pabrėžia, kad vis dar esame neišmokę ankstesnių pamokų, kas trukdo mums, kaip valstybei, žengti į priekį tiek įstatymų, tiek pilietinės visuomenės lygmeniu. „Kadangi iki galo neišanalizavome ir, vos tik atkūrus nepriklausomybę, neteikėme prioriteto, kaip lyčių lygybė turėtų būti įgyvendinta, iki šios dienos neigiame ir su pašaipa žiūrime tiek į feminizmą ir jo pasiekimus, tiek ir į lyčių lygybę bei moterų teises. Dėl to tik nuskurdinome patys save“, – pastebi Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė prof. D. Leinartė.
Pagrindinis šio komiteto, kurio nare prof. D. Leinartė yra nuo 2012 m., tikslas – rūpintis tarptautinių standartų moterų teisių ir lyčių lygybės srityje, įskaitant sveikatos apsaugos, švietimo ir lyčių lygybės šeimoje klausimus, įgyvendinimu 189 šalyse narėse. „Lietuva prie CEDAW konvencijos prisijungė 1995 m. Tai, kaip skirtingos šalys vertina šią konvenciją, kiek su ja yra susipažinusi visuomenė, kaip ją vertina politikai, kiek apie ją yra dėstoma universiteto studentams, labai skiriasi. Ir tai visiškai nepriklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo ar demokratijos lygmens. Lietuvoje labai trūksta supažindinimo su šia konvencija universitetiniu lygmeniu. Mes neturime supratimo, kodėl tai yra reikalinga. O reikalinga ne vien tam, kad visuomenė žinotų apie tokios konvencijos egzistavimą, bet ir kad būtų susipažinusi, kodėl ir kokie tarptautiniai standartai yra priimti, ir po to spaustų savo šalies politikus, kad tie standartai būtų įgyvendinti“, – pilietinės visuomenės svarbą pabrėžia buvusi CEDAW pirmininkė ir vicepirmininkė.
Anot ekspertės, pilietinė visuomenė ir jos vaidmuo yra didelis ginklas. „Tai, ko iš savo šalių vyriausybių reikalauja pilietinė visuomenė, universitetinis lygmuo, yra fiksuojama CEDAW teikiamose rekomendacijose, kurias vėliau privalu įgyvendinti valstybiniu lygmeniu. Deja, prioritetas dėl lyčių lygybės, moterų teisių įgyvendinimo, apie kurį buvo nemažai kalbama Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, atrofuojasi. Pernelyg daug laiko sugaišta kovojant su LGBT+ bendruomene ar kitais „baubais“. Vis dar nesame išsprendę tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo klausimo, o greitu metu turėsime kelti ir daug sudėtingesnius, pavyzdžiui, lyties identiteto, klausimus“, – situaciją Lietuvoje apžvelgia VDU prof. D. Leinartė.
Apie autorę
Prof. habil. dr. D. Leinartė yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorė. 2018 m. „Apolitical“ profesorę išrinko viena iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Prof. habil. dr. D. Leinartė rašo publicistinius komentarus žmogaus teisių, lyčių lygybės, feminizmo ir istorijos klausimais, yra knygų „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė. 2019 m. už nuopelnus žmogaus teisių ir lyčių lygybės srityje profesorė apdovanota Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
2021 m. monografija „Neplanuotas gyvenimas. Šeima sovietmečio Lietuvoje“ buvo išleista anglų kalba. Ši prof. habil. dr.
D. Leinartės monografija buvo nominuota tarp penkių geriausių 2022 m. knygų publicistikos ir dokumentikos kategorijoje, apdovanota Kultūros ministerijos Knygos meno konkurso diplomu.