1923 m. kovo 11 d. Šiaulių apskrities valdyba įkūrė muziejų ir pavadino jį pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ vardu.
Per pirmuosius ketverius metus jo veiklos buvo išplėtotos. 1928 m. muziejus buvo perduotas Šiaulių kraštotyros draugijai, vėliau – miesto savivaldybei. Muziejui paskirtas buvusios pirties pastatas tuometinėje Maišo gatvėje. Čia 1928 m. gegužės 15 d. atidaryta pirmoji ekspozicija. Pirmuoju muziejaus vedėju tapo Česlovas Liutikas (1903–1984).
Iki šių dienų muziejus nuėjo ilgą ir sudėtingą kelią. Ir sunkiausiais istorijos laikotarpiais jis garbingai vykdė savo misiją – saugoti tautos atmintį. Pagrindinės muziejaus veiklos kryptys prieškariu: etnografinių ekspedicijų rengimas, eksponatų kaupimas, parodos ir leidybinė veikla. Etnografinės ekspedicijos buvo rengiamos nuo 1930 m. Kasmet buvo surengta po 15–30 išvykų. Per jas surinkta apie 70 proc. eksponatų, sukauptas etnografinis archyvas, kurį sudaro aprašomoji ir ikonografinė medžiaga: brėžiniai, planai, fotografijos. P. Bugailiškio iniciatyva pradėta leidybinė veikla. Nuo 1930 m. kartu su Kraštotyros draugija buvo leidžiamas „Šiaulių metraštis“ – periodinės informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga. Išleistos penkios knygos: 1930, 1931, 1932, 1933, 1938 metais. Nuo 1934 m. buvo leidžiamas pirmasis ir tuo metu vienintelis Lietuvoje kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“, kuris ėjo iki 1943 m. Išleistas 31 numeris.
Plečiantis šio muziejaus veiklai, ėmė trūkti vietos. Buvo nutarta miesto parke, šalia grafų Zubovų rūmų, statyti naujus rūmus. Tačiau tik prasidėjusi statyba buvo nutraukta, radus kitą sprendimą: muziejui paskirtos patalpos (antras aukštas ir palėpė) Aušros alėjoje pastatytoje mokykloje. 1933 m. gegužės 14 d. čia atidaryta nauja ekspozicija.
Muziejaus eksponatai buvo rodomi ir tarptautinėse parodose – Prancūzijoje Trokadero muziejuje 1935 m. ir pasaulinėje parodoje Niujorke 1939 m. Tuo metu „Aušros“ muziejus jau buvo gerai žinomas, jame lankydavosi ir sukaupta medžiaga naudojosi garsūs to meto Lietuvos ir užsienio mokslininkai.
(Venclauskių namai)
Permainos muziejuje prasidėjo 1940 m. Okupavus Lietuvą, pasikeitė ir muziejaus darbo pobūdis. 1940 m. liepos 24 d. naujoji Vyriausybė išleido Kultūros paminklų apsaugos ir viešųjų kultūros muziejų įstatymą. „Aušros“ muziejus buvo įpareigotas savo apygardoje – Šiaulių, Raseinių ir Mažeikių apskrityse – registruoti kultūros paminklus ir rūpintis jų apsauga. Muziejaus darbuotojai vyko į šių vietovių dvarus, registravo ir gabeno į Šiaulius kultūros vertybes. Jie taip pat turėjo registruoti ir repatrijuojančių Vokietijos piliečių sukauptas vertybes. Pritrūkus vietos, dalis eksponatų buvo užantspauduota ir palikta dvaruose, todėl jų dalis sunyko arba buvo išgrobstyta.1940 m. pasikeitė ir muziejaus statusas. Jis buvo suvalstybintas, o 1941 m. kartu su „Gimtojo krašto“ žurnalu perduotas ką tik įsikūrusios Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Etnologijos institutui. P. Bugailiškis buvo paskirtas pirmuoju šio instituto direktoriumi, o „Aušros“ muziejus tapo mokslo įstaiga.
„Aušros“ muziejaus priklausymo LMA rezultatas – dalies dokumentų, spaudinių, knygų išgabenimas iš Šiaulių į Vilnių. Dar pakankamai nesustiprėjusi akademija, pasitaikius pirmai progai, šio muziejaus atsikratė. 1942 m. vasario 1 d. „Aušros“ muziejus perduotas Švietimo valdybos aukštojo mokslo departamentui, jam buvo sugrąžinta provincijos kraštotyros muziejaus padėtis, tačiau sumažinti etatai ir subsidijos. Hitlerininkų valdžia nesikišo į muziejaus darbą iki ypatingo karo metų įvykio – muziejaus evakuacijos, kai hitlerininkų komendantūrai pareikalavus, patalpas Aušros alėjoje teko užleisti karo ligoninei. Evakuacija prasidėjo 1943 m. spalio 18 d. ir tęsėsi iki lapkričio 21 d. Dėžės, kuriose buvo supakuoti eksponatai, buvo numeruojamos ir antspauduojamos. Prie kiekvienos dėžės pridėtas tekstas lietuvių, rusų ir vokiečių kalbomis su prašymu jų neatidarinėti be būtino reikalo, nurodytas muziejaus adresas. Eksponatai paslėpti įvairiose vietose visoje Šiaulių apskrityje.
1944 m. liepą, artėjant frontui ir kilus panikai, nemažai paslėptų eksponatų liko be globos, juos priglaudusiems asmenims pasitraukus į Vakarus. Po karo sudaryta komisija suskaičiavo, kad muziejaus nuostoliai – 748 tūkst. rublių. Iš 34 982 eksponatų žuvo 7 203, tačiau šie skaičiai yra tik apytiksliai. Prasidėjo sunkus muziejaus gyvavimo laikotarpis, neturint savo patalpų. Laikina muziejaus raštinė įrengta P. Bugailiškio name Žemaitės g. 17.
1953 m. „Aušros“ muziejus perduotas Kultūros ministerijai. 1955 m. jam paskirti Venclauskių namai, o 1966 m. sugrąžinti ir Aušros alėjos rūmai. 1967 m. muziejui perduotas Žaliūkių vėjo malūnas. 1976 m. prie muziejaus prijungtas visuomeninis Lietuvos fotografijos meno draugijos Šiaulių skyriaus muziejus, po metų tapęs „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriumi ir pavadintas Fotografijos muziejumi. 1985 m. muziejui perduotas poeto, knygnešio Jono Krikščiūno-Jovaro (1880–1967) namas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993 m. „Aušros“ muziejui perduotas dar 1980 m. Šiaulių dviračių ir variklių gamykloje „Vairas“ įkurtas visuomeninis Dviračių muziejus, o 1994 m. globon perėjo ir 1982 m. įkurtas visuomeninis Radijo ir televizijos muziejus. 1993 m. atiteko ir Lietuvos pramonininko, visuomenės veikėjo Chaimo Frenkelio (1858 –1920) vila, pastatyta 1908 m. Priešais vilą 2014 m. pastatyta 1,8 m aukščio Chaimo Frenkelio skulptūra (autorius – Romas Kvintas).
2010 m. balandį „Aušros“ muziejus buvo uždarytas ekspozicijų rekonstrukcijai. Atnaujinti poeto J. Krikščiūno-Jovaro memorialiniai kambariai, parengti informaciniai stendai apie poeto gyvenimą ir kūrybą. Pirmame aukšte sukurta nauja ekspozicija „XX a. I pusės knygynas“. Dabar „Aušros“ muziejų sudaro muziejų kompleksas, išsiskiriantis rinkinių ir ekspozicijų įvairove, turtinga istorija ir aktyvia veikla. Muziejus saugo ir puoselėja senąsias muziejininkystės tradicijas, suformuotas jo įkūrėjo Pelikso Bugailiškio (1883–1965) ir prieškario muziejininkų.
Per veiklos šimtmetį „Aušros“ muziejus sugebėjo išlaikyti stiprias pozicijas ir yra vienas iš didžiausių valstybinių muziejų Lietuvoje. Jo veikla paskatino ir kitų muziejinės veiklos plėtrą. Individualios arba įstaigų iniciatyvos dėka Šiauliuose veikia Vandos Kavaliauskienės Katinų muziejus, Stasio Gliaudžio gamtos muziejus, „Rūtos“ šokolado muziejus, Angelų muziejus, Šiaulių geležinkelio muziejus. „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza pranešė, kad planuojama įkurti Gaisrinės muziejų: miesto centre, šalia savivaldybės rūmų išsaugota senoji miesto gaisrinė su ten sukauptais eksponatais.
„Aušros“ muziejaus darbuotojai saugo, tyrinėja ir populiarina istorijos, archeologijos, etnografijos, meno, fotografijos, technikos paveldo (dviračių, vaizdo ir garso atkūrimo prietaisų) bei kitas muziejines vertybes. Šiauliečiai ypač pamėgo Frenkelio vilą, kurioje vyksta didelio populiarumo sulaukiantys renginiai. Vila išsiskiria originalia architektūra. Čia įkurtas rožynas, kurį sudaro apie 2 000 įvairių rūšių rožių. Šiais metais jau įvyko penktasis gėlyno atidarymas, kurio metu šiauliečiai ir miesto svečiai čia vykusioje mugėje galėjo įsigyti Lietuvoje užaugintų sodinukų ir tautinio paveldo gamintojų produkcijos.
Dar vienas išskirtinis „Aušros“ muziejaus bruožas – Pelikso Bugailiškio premija. Tai nevalstybinė premija, kuri kasmet kovo 11 d., pagerbiant muziejaus steigėjo P. Bugailiškio atminimą, įteikiama kraštotyrininkui, mokslininkui, muziejininkui, nusipelniusiam tyrinėjant Šiaulių krašto kultūros paveldą. Šiais metais premija įteikta muziejininkui, audiovizualinio paveldo entuziastui Viktorui Gundajevui už Lietuvos dokumentinio kino populiarinimą, kino paveldo išsaugojimą ir aktualizavimą.
Iš esmės savo veidą pakeitusiame muziejuje vyksta turininga veikla. Naujoje ekspozicijoje pasakojama apie svarbiausius įvykius, formavusius Šiaulių miestą, nulėmusius tam tikrus posūkius jo raidoje, miesto istorijos kodus. Lankytojams pristatomi seniausi krašto gyventojai, jų kasdienybė, užsiėmimai. Parodoma, kokią vietą miestas ir regionas užėmė XIII a., kuriantis Lietuvos valstybei. Aptariamas ir legendomis apipintas Šiaulių žemėje vykęs pergalingas Saulės mūšis. Čia galima sužinoti, kokią vietą Šiauliai užėmė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje, kokį lūžį patyrė, patekdami į carinės Rusijos imperijos gniaužtus, ir kas buvo tie židiniai, kuriuose išsaugotas lietuviškumas. Pristatomas ir Pirmasis pasaulinis karas, stipriai nuniokojęs miestą.
Lankytojai dabar susipažįsta su atvirų saugyklų ekspozicija, parodančia muziejaus eksponatų „aukso fondą“. Simboliška, kad istorinis „Aušros“ muziejaus pastatas, į kurį muziejus įsikėlė 1933 m., neseniai sukvietė lankytojus į atnaujintas, modernias erdves. Muziejus tapo svarbiu kultūros židiniu, pirmaujančiu organizuojamų parodų, koncertų, švenčių ir kitų edukacinių renginių gausa. Veiklos šimtmetį švenčiantis muziejus yra šiuolaikiškas ir atviras naujovėms.
Prof. Vytautas Gudonis