Rubrikoje „Nekasdieniški susitikimai“ Alvydas Geštautas pateikė išsamų pokalbį su Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos nariu, profesoriumi, kunigu Kęstučiu Raliu. „Mokslo Lietuvos“ skaitytojams pateikiame šio reportažo santrauką.
„Penkiasdešimt aštuntuosius metus einantis kun. prof. Kęstutis Ralys gimė mūsų rajone, Laukių kaime. Jis baigė tuometinę Paprūdžių aštuonmetę ir Kelmės antrąją vidurinę mokyklą, o 1984 m. metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigė 1989 m. Kadangi šią seminariją permainų vėjai palietė anksčiau, nei pasaulietines aukštąsias mokyklas, Kęstutis gavo ne tik tradicinį diplomą, bet ir pažymėjimą apie apgintą diplominį bakalauro darbą, kurio tema – „Kelmės bažnyčios statyba ir jos istorija“. Baigęs seminariją, K. Ralys dirbo Švenčionių rajono Rimšės bažnyčios klebonu, vėliau klebonavo Ignalinos rajone Daugėliškio parapijoje. Nuo 1999 m. ganytojo darbą dirba Vilniuje, jį derindamas su turininga socialine ir moksline veikla.
2002 m. K. Ralys baigė magistro studijas Vilniaus universiteto Religijos studijų tyrimo centre. 2009 m. Lietuvos edukologijos universitete jis apgynė socialinių mokslų srities su edukologijos kryptimi mokslų daktaro disertaciją „Sužadėtinių rengimas katalikiškajai santuokai“. 2011 m. šiame universitete dar baigė socialinio darbo srities magistro studijas. Penkerius metus ėjo docento, o nuo 2015 m. – profesoriaus pareigas. Habilituoto mokslų daktaro laipsnis jam suteiktas už monografiją „Šeimos vertybių internalizavimo modeliavimas“. Dabar kun. prof. K. Ralys dirba Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės psichologu bei kapelionu ir dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje.
Minėtame pokalbyje profesorius sakė, kad jo vertybių sistema susiformavo šeimoje, nes ir tėtis Jonas, ir mama Emilija buvo religingi, aktyviai dalyvavo parapijos veikloje. Tėtis, sulaukęs 94-erių, šiemet iškeliavo į Dievo Karalystę. Jis buvo griežtai nusistatęs prieš komunistinį režimą ir ypač nemėgo netvarkos, būdingos to laikotarpio kolūkiams. Dvidešimt metų jis buvo Kelmės bažnyčios komiteto nariu. Kai šioje bažnyčioje vikaru dirbo kunigas Zigmas Grinevičius, jie drauge platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką.
Tėveliai rėmė iš tremties į Kelmę grįžusias vienuoles, seseris Kaušaites, palaikė ryšius su į JAV emigravusiomis vienuolėmis Pažarauskaitėmis. Jis pažymėjo: „Bendravimas su vienuolėmis turėjo daug įtakos tolesniame mano gyvenime. Jų kvietimu 1989 m., tik baigęs seminariją, pirmą kartą apsilankiau šioje šalyje. <…> Pirmą kartą bažnytinius rūbus man uždėjo Pakražančio bažnyčios klebonas, kai buvo vos šešeri. Tai buvo Šv. Jono atlaidų šventė. Vėliau nuo pirmos iki vienuoliktos klasės patarnavau šv. Mišioms Kelmės bažnyčioje. Tai buvo mano tarnystės Dievui pradžia, kuri tęsiasi iki šiol ir tęsis iki gyvenimo pabaigos.“
Prof. K. Ralys, atsakydamas į klausimą, kas lėmė tvirtą pašaukimą kunigystei, sakė, kad jo stojimas į kunigų seminariją buvo protestas prieš komunistinę santvarką, prieš skelbiamų lozungų absurdiškumą. Pašaukimą sustiprino ir popiežiaus Pauliaus Jono II suteiktas palaiminimas. Jis sakė: „Kai mokykloje manęs klausdavo, ar tikrai stosiu į kunigų seminariją, atsakydavau, kad ruošiuosi studijuoti žurnalistiką, nes mano žinutes ir nuotraukas spausdindavo rajono laikraštis. <…> Jei būčiau neįstojęs į kunigų seminariją, tuomet būčiau rinkęsis žurnalistikos studijas. <…> Mokyklinio gyvenimo metais nebuvau vien paniręs į tikėjimo paslaptis. Mane domino viskas. Susipažinau su Kelmės pašto sandėlininke, iš kurios gaudavau užsienio šalyse leidžiamų žurnalų.“
Atsakydamas į laikraščio bendradarbio klausimą apie tai, kaip organizuotos studijos kunigų seminarijoje, profesorius papasakojo, kad jo studijų metais buvo dėstoma moralinė, dogmatinė, fundamentinė teologija, pastoracija, liturgija, retorika, muzika ir giedojimas, lotynų, senovės graikų, hebrajų, anglų kalbos ir kt. „Galima gilinti vokiečių ar prancūzų kalbų žinias, bet tai priklausė nuo to, kokios užsienio kalbos klierikai mokėsi vidurinėje mokykloje. <…> Žinoma, režimas seminarijoje yra griežtesnis. Į miestą išleisdavo po du klierikus pasivaikščioti. <…> Seminarija mane suformavo ir kaip dvasininką, ir kaip asmenybę. <…> Nors kurse buvau jauniausias, nes daugelis bendrakursių įstojo po tarnybos armijoje, pasimokę kitose aukštosiose mokyklose ar padirbėję pasaulietinėje veikloje, užsitarnavau seminarijos vadovybės pasitikėjimą. Man dažnai tekdavo būti budėtoju, sutikti svečius ir juos palydėti. Mano studijos sutapo su Lietuvos Atgimimu, Sąjūdžio veikla, todėl į seminariją atvykdavo ir užsienio svečių. Tada dar labiau, supratau, kaip svarbu kuo geriau mokėti anglų kalbą. Ji pravertė ne tik seminarijoje, bet ir gilesniam Vakarų civilizacijos pažinimui.“ (Visą pokalbį su prof. Kęstučiu Raliu galite rasti Kelmės rajono laikraštyje „Bičiulis“ (Nr. 37 (9020), 2023 m. gegužės 16 d.)