Jau seniai viešojoje erdvėje sklando nuostata, kad Žemėje – per daug žmonių. Atseit, jei nebus ribojamas gimstamumas, planetą ištiks visuotinis badas. Per didelis žmonių skaičius skatins etninius ir politinius konfliktus, pagreitins neigiamus klimato kaitos pokyčius. Yra ir nemažai patikėjusių šia nuostata. Siekiant stabdyti gyventojų skaičiaus augimą, jau išbandyta daug priemonių.
Karas – siaubingas, bet labai pelningas verslas
Pati brangiausia pramonės produkcija – karinė technika, nors ne visada šios paskirties gaminiai yra novatoriški, besiremiantys pažangiomis mokslinėmis technologijomis. Antrajame pasauliniame kare buvo panaudoti ir primityviausi įrenginiai. Prisiminkime Japonijos lakūnų savižudžių – kamikadzių lėktuvus, kurių didelė dalis buvo tikros griuvenos, galėjusios tik nugabenti sprogmenis iki priešo pozicijų ir neužtikrinusios lakūnų sugrįžimo. Dabartinė karo technika yra įvertinta pačia aukščiausia kaina, nors pritaikyta tik žudyti ir griauti.
Po karo atsiveria neregėtai plačios investavimo galimybės. Reikia greitai atkurti pramonę ir paslaugų infrastruktūrą, suremontuoti buvusias ir tiesti naujas transporto magistrales, apgyvendinti personalą. Sovietų imperijos užgrobtose teritorijose reikėjo per labai trumpą laiką apgyvendinti išlikusius ir iš kitur atkeltus asmenis, kurie turėjo užpildyti naujų įmonių cechus. Tai, kad iš gelžbetonio blokų sumontuoti daugiabučiai nebus nei patogūs, nei gražūs, naujiesiems vadovams nerūpėjo – svarbiausia už kuo mažesnes sąnaudas apgyvendinti kuo daugiau naujų darbininkų. Šiandien dažnai iškyla klausimas, ar verta renovuoti tuos blokinius griozdus, ar geriau juos nugriauti? Tačiau lėšų trūkumas, vietos ir kitų išteklių stoka apsunkina net labai perspektyvių projektų įgyvendinimą. Juk kiekvienoje dėžėje – dešimtys ir šimtai šeimų, kurioms reikia nuolatinės gyvenamosios vietos.
Žinoma, atkuriant karo nusiaubtas teritorijas, atsiveria ir techninės pažangos galimybės. Kuriamos naujos pramonės šakos, diegiamos naujos technologijos, statomi profesinio rengimo ir mokslo centrai. O karo aukos lieka istorijos (neretai – neobjektyvios) vadovėliuose ir kapuose, dažnai net trukdančiuose statyboms. Kartais kapai virsta poilsio ir pramogų parkais. Kas iš naujosios kartos atstovų susimąsto, kad linksmi spektakliai, trankūs koncertai ir pompastiški oficialūs renginiai vyksta ant pamirštų žuvusiųjų kūnų liekanų? Amžinojo poilsio vietomis jų nepavadinsi. Karų aukos dingsta abejingoje statistikoje. Kiek žuvo Antrajame pasauliniame kare, oficialiai trukusiame šešerius metus? Istorijos šaltiniai sako: 50–70 milijonų. Tai kiek iš tikrųjų? Penkiasdešimt ar septyniasdešimt? Dar pridėkime suluošintus, kančiose gyvenusius po visų „kapituliacijų“ ir „pergalės švenčių“.
Po Antrojo pasaulinio karo buvo nuspręsta, kad visi konfliktai bus sprendžiami tik taikiai, derybų keliu. Įkurta ir šios paskirties institucija – Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). Pastatyti milžiniški JTO rūmai, parengtos narystės taisyklės, suplanuotas biudžetas, paskirti valstybių atstovai, įdarbintas juos aptarnaujantis personalas. Sukurtos net „taikos palaikymo“ karinės pajėgos. Bet taika Žemėje neįsiviešpatavo. Ir negalėjo įsiviešpatauti, nes praėjusio karo priežastys aptartos tik apgraibomis, ne visi jo sukėlėjai buvo įvardinti. Dar daugiau – dalis jų paskelbti prisidėjusiais prie karo nutraukimo, taigi atnešusiais Žemei taiką.
Sovietinių karo nusikaltėlių niekas net nepabandė įvardinti ir nubausti. Priešingai – jie net įgijo galimybę pasisavinti užgrobtų tautų žemes ir keisti jų gyventojų sudėtį. Istorinė tiesa žmonijos nepasiekė. Ryškiausi pavyzdžiai – Rytų Prūsijos krašto pavertimas karo grobiu ir pavojaus visai žmonijai židiniu. Jokia žadėta Taikos konferencija dėl šio krašto likimo taip ir nesurengta, o vienas iš pagrindinių žudikų – Josifas Stalinas – paskelbtas „geruoju dėde Juozapu“. Prieš pat karą vykusių bendrų nacių ir sovietų paradų pokario pasaulio galingieji nelabai nori prisiminti iki šiol. Informacijos apie masines sovietų užgrobtų valstybių gyventojų tremtis, apie mirties stovyklų („gulagų“) sistemą nerasite daugelio Vakarų valstybių vadovėliuose.
Todėl ar reikia stebėtis, kad apie Rusijos kasdien vykdomus karo nusikaltimus, apie kasdien žūstančius Ukrainos gyventojus, apie sugriautas šios valstybės mokyklas ir ligonines, sudaužytas jos gamyklas, iki šiol buvusias jų pragyvenimo šaltiniu, apie sunaikintus jų būstus, apie tūkstančius pagrobtų vaikų nelabai žinoma net Vatikane. Ką JTO padarė, kad nutrauktų šiuos karo nusikaltimus? Atvirai pasakius, nieko. Dar daugiau: karo nusikaltėlių atstovai ir toliau „posėdžiauja“ kaip nuolatiniai Generalinės Asamblėjos nariai, lyg jiems būtų pavesta rūpintis pasaulio taika. Net prieš Antrąjį pasaulinį karą sovietų atstovai, užpuolę Suomiją, buvo pašalinti iš tarptautinių organizacijų. Dabartiniai pasaulio galingieji veblena, kad Ukrainai galbūt atvers kelią į NATO, kai… pasibaigs karas. Tik Lenkijos ministras pirmininkas Mateusz Morawiecki pasisakė už tai, kad Ukraina turi gauti galimybę įstoti į NATO. Jis priminė, kad Ukrainai reikia tikrų saugumo garantijų, nes ji kovoja ne tik už savo suverenitetą ir teritorinį vientisumą, bet ir už taiką visoje Europoje.
Kodėl žudikai iki šiol turi galimybę šantažuoti visą žmoniją? Ar visas pasaulis dabar yra priklausomas nuo išprotėjusių Rusijos nusikaltėlių gaujos narių užgaidų? Ir pagaliau, ar tik praeitų metų vasario 24-ąją šie nusikaltimai prasidėjo? Kur buvo pasaulio galingieji, kai buvo užpulta Moldova ir Sakartvelas? Kur jie buvo ir gerokai anksčiau, kai buvo keičiamos po Antrojo pasaulinio karo nustatytos valstybių sienos, kai buvo vykdomos karinės avantiūros Vengrijoje ir Čekijoje?
Neturint pasaulio saugumo taisyklių, nesukūrus taikaus tarptautinių konfliktų reguliavimo mechanizmo, niekas negali būti garantuotas, kad branduoliniu šantažu nepasinaudos kita nusikaltėlių, svajojančių įsiviešpatauti visame pasaulyje, grupuotė. Valstybės agresyvumą lemia jos politinė sistema. Kai po Antrojo pasaulinio karo buvo pasmerkta nacistinė ideologija, komunistinė sistema taip ir liko nedemaskuota. Liko neaptarta kitų šios sistemos užvaldytų šalių, iš kurių ryškiausi pavyzdžiai yra Kinija ir Šiaurės Korėja, politika. Apie tai, kad Kinijoje jau daug dešimtmečių veikia sovietinio tipo mirties stovyklų sistema, seniai žinoma. Vien vadinamoji „kultūrinė revoliucija“ pareikalavo maždaug 8 mln. gyvybių, o beveik 17 mln. buvo represuota. Bet tai – tik apytiksliai skaičiai, nes tikslios statistikos komunistinėje sistemoje niekada nebuvo. Nė viena tauta, gyvenanti šalia Kinijos, negali jaustis saugi. Vien Tibeto okupacija pareikalavo maždaug 1,2 mln. tibetiečių gyvybių. O kaip į šią Kinijos komunistų avantiūrą reagavo JTO ir kitos tariamai taikos išsaugojimu besirūpinančios organizacijos? Ar ne todėl, kad šio nusikaltimo organizatoriai liko nenubausti, nuolatiniame pavojuje ir dabar yra 24 mln. Taivano gyventojų? Tačiau šiai valstybei net nėra suteiktas JTO nario statusas, nes tam priešinasi Pekino režimas.
Suprantama, kad, neturint efektyviai veikiančių institucijų, galinčių sustabdyti ir nubausti karo nusikaltimų vykdytojus, tenka ieškoti kompromisų net su nusikaltėliais, imtis labai sudėtingų diplomatinių sprendimų ir, žinoma, skirti vis daugiau lėšų gynybai. Stiprinama valstybės sienų apsauga, modernizuojama karinių institucijų infrastruktūra. Tenka įsigyti vis daugiau karinės paskirties priemonių, kurti arba pirkti karinę techniką ir šaudmenis, t. y. didinti gynybai skiriamą valstybės biudžeto dalį. Visa tai labai daug kainuoja. Bet ar tikrai ginkluotės struktūrų kūrimas gali išsaugoti taiką? Ar tikrai tik strategija „Nori taikos – ruoškis karui“ yra vienintelė pasiteisinusi?
Jonas Jasaitis