Tamsa švietimo ministerijoje. Kai tuo suinteresuota valdančią partiją valdanti šeima, sunku ko nors tikėtis.
Kuo blogesnė padėtis valstybinėse mokyklose, tuo labiau klesti privačios, ypač – siekiančios pelno. Nereikia būti pranašu, norint įžvelgti, kad palaipsniui lietuviškoji mokyklų sistema panašėja į amerikietiškąją arba angliškąją, o ne „skandinaviškąją“. Turtingieji ir išskirtiniai mokosi privačiose įstaigose, o „liaudžiai“ palaikoma valstybinė sistema. Tačiau iš to gali išplaukti ir pranašiška mintis: mūsų švietimo sistemos tamsa pasireiškia ne žinojimo trūkumu (žinojimo net per daug), bet saviapgaule ir apsileidimu moraliniuose dalykuose.
Paranojikas skendi nepasitikėjimo tamsoje. Iš to kyla viena iš švietimo biurokratų melagysčių sau ir žmonėms – kontrolės ir egzaminavimo šėlsmas bei nepasitikėjimas mokytojais. Tai vis tas pats pamišimas dėl reitingavimo, visokiausių vietų Europos ar pasaulio lentelėse – biurokratų žaidimai. Ministerijos atstovai ir toliau sau meluoja sakydami, kad, atseit, tokia tvarka padės „diagnozuoti“, ko vienas ar kitas vaikas nesugeba, ir laiku padėti. Kas geriau galėtų visa tai atlikti nei vaiko mokytojas, bendradarbiaudamas su tėvais? Gal pirmiausia reikia padėti vaiko mokytojui? Padėti pačiu paprasčiausiu būdu – nesikišant ir pasitikint.
Kita saviapgaulė – kad mokslas ir technologijos išves mus į šviesų rytojų. Leninas iš tiesų mokyklą baigė aukso medaliu. Ir iš tiesų mus visus per mokslą ir technologijas vedė į šviesų rytojų. Dabar gyvename jo ir bendražygių sukurto „mokslinio“ pasaulio moraliniuose griuvėsiuose. O tame pasaulyje kurtos technologijos ir moralinis skurdas tebesprogdina Ukrainos miestus ir kaimus. Tačiau amoralumas būdingas ne tik postkomunizmui. Modernioji sąmonė, kaip puikiai pastebėjo vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas, yra apšviesta iškreipta sąmonė. Mūsų tamsa yra ne švietimo trūkumas, o iškreipta moralė. Nesuprasti moralės reikšmės – jau moralinė tamsa. Svarbiausias mokytojo veiksmas ir tikslas turėtų būti teisingas, vedantis ir ugdantis, o ne sijojantis ir žlugdantis vertinimas. Skaitytinų knygų sąrašas yra tik nedidelės reikšmės ideologinis ginčas.
Didesnis ar mažesnis efektyvumas, mokant matematikos, chemijos ar fizikos, dabar taip sureikšmintas, kad visai pamirštama, jog svarbiausia yra mokytojo autoritetas, o ne efektyvumas. Joks mokytojas nei kantrybe, nei žiniomis negali prilygti Chat GPT. Jeigu iš mokytojų tikimės ne moralės ugdymo, o Chat GPT funkcionalumo, jeigu mūsų tikslas su mokslu ir technologijomis eiti į šviesų rytojų, tai visiškai akivaizdu, kad tokių mokytojų yra netgi per daug. Vyksta įnirtinga kova rinkoje. Tuomet klaustina, kurią dirbtinio „mokytojo“ programėlę („Microsoft“, „Google“, „Amazon“ ar kt.?) naudoti Lietuvos mokyklose?
Baisiausia saviapgaulė, kurią ypač kursto kai kurie tėvai ir politikai, yra mokyklos pervertinimas, tikintis iš jos išganymo. Jeigu tėvams nelabai sekasi ar trūksta laiko, jeigu kur nors ko nors per daug ar ko nors trūksta, užduotis „deleguojama“ mokyklai. Mokykla perkels vaiką į „aukštesnę klasę“, į „aukštesnę šalį“, mokykla „integruos“ į „visuomenę“, mokykla „pašvęs“ už šeimą Kalėdas, Velykas ir Motinos dieną. Mokykla užpildys visas spragas, išpirks visas tėvų ir vaikų kaltes. Tereikia tik pasirašyti nacionalinį susitarimą ir dar vieną projektą Europos Sąjungai.
Atrodo, kad mokyklinio laiko infliacijos, pinigų švaistymo ir „kvailumo“ nacionalinis susitarimas jau „pasirašytas“.
Prof. dr. Gediminas Karoblis
Autorius yra Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto profesorius.